ėjimas

Visa ko pradžia buvo dar tuo metu, kai nematydama nieko lėkiau Vilniaus gatvėm, o galvoj zujo mintys, kaip atsiskaityt paskutinius rašto darbus universitete prieš ilgai lauktas Vasaros atostogas. Knibždėjo mintis: "važiuosiu į Jaunimo dienas", tik nežinia ko, nežinia kam". Ten Dievas manęs laukė. Mažas žingsnis link Jo - išpažintis. Bet iš reikalo. Bet nesustojam toliau. Kirba kažkas širdy toliau. Po truputį krutam pirmyn, bet dar nežinom, kur iš tiesų.

Vaikai ir buvimas kartu Varkalėse. Vėl gi mažas žingsnis. Bet dar nesupratau. Ėjau.

ĖJAU. Jau nuo tada ėjau. Nuo tada parsidėjo mano piligriminis. Tik nematomais žingsniais. Tik dabar supratau.

Paskui to laiko iki tikrojo piligriminio nesuvokiu. Kieno valia ėjau link Jo. Negi galėjo būti taip, kad pati supratau, kad NEGALIU BE JĖZAUS? Kažkaip neįtikima dabar man ši mintis, nes po to, kas įvyko paskui, labai aiškiai matau Jo vedimą.

Kartą važiuodama autobusu supratau, o gal pajaučiau, nežinau kas ten buvo, bet... kad Jis leidžia man į savo rankas viską pasiimti, daryti nuodėmes vėl ir vėl..., kol aš pati suprasiu, kol man pačiai akys atsivers ir pamatysiu, kur grimstu. O Jis laukia ir sako man: "myliu tave" ir nepaliaujamai rodo savo gailestingumą, beribį, kurį man taip sunku priimti.

Prabėga dar kelios dienos, o gal savaitė ir išaušta rugpjūčio septynioliktosios rytas, kai reiks pasakyti "eini ar neini". Visi aplinkui sakė: "eik". O viduj taip tylu ir tuščia buvo... Niekas buvo apsigyvenęs mano viduj. Bet kitą rytą pasiėmiau aš tą savo nieką už rankos ir išėjau. Išėjau nepasitikėdama savim, išėjau su mintim, jog vistiek aš neįvykdysiu Jo valios, nes per silpna, tokia sunki, kad nebegaliu pati pasikelt.

Šaukė vienintelė mintis: "eik tek, kur Jam bus lengviau tave rasti". Pasirodo, tik tai aš ir galėjau padaryti. Eiti. O Jis vedė.

Ir atvedė į mano Pivašiūnus, į Dusmenis. Ten mano Pivašiūnai. Ten man vyksta stebuklai. Ir vienintelė giesmė, kuri nėjo pro ausis tai buvo "Pas mano tėvą duonos apsčiai". Kėliausi ir ėjau pas Jį. Ėjau.

Ir kaip nebūdama verta, bet Jam tarus žodį, mano siela pasveiko. Per tą stebuklą, kurį ten patyriau ir išgyvenau, aš leidau Jėzui pagaliau PAGALIAU !!!!!! save gytyt.

Kaip nejučia atsilikau ir pačios kojos nunešė ten, kur palikau savo dešimtį metų laikytą veriantį skausmą. Ir Jis man pasakė: "nebenešk šito skausmo viena, nes jis tau per sunkus". Ir kaip gera išsilaisvint. Išsilaisvint nuo to, kas visada būtų mane stabdę kelyje link Jo, kad ir kaip būčiau bandžius to išvengti ar apeiti.

Štai tokia buvo mano trijų mėnesių piligrimystė, o gal ir dar ilgesnė?...

Dabar lieka kantriai laukt ir mokytis pasitikėti.

Svarbiausia, kad tai nebuvo dar vienas atsivertimas. Manęs iki tol iš vis nebuvo. Tai pirmas tikras žingsnis link Viešpaties. Ir kaip atsiveria akys ir pamatai, kad ten Jis mane vedė. Ženklai. Kaip stipriai Jis žinojo, kur man eiti. Kiek kartų aš nuklysdavau, pargriūdavau, netikėdavau, o Jis vis kantriai laukė ir nebyliai vedė mane.

Viešpats nerodo savojo veido. Tik po ilgo laiko atsigręžus pajėgiau pamatyti Jo darbus, Jo kelią nugrįstą man. Ir kaip dabar norisi Jo nebenuvilti. Bet Jis atriša  rankas ir duoda laisvą valią.

Šią vasarą Jėzus man parodė, kiek daug galiu pati nuveikti. Ir leido suprasti, kad be Jo ta veikla viduje palieka tuštumą ir tamsą.

Gavau "bilietą iš Dangaus"

kas toliau...........?

mažo ir silpno žmogelio maži ir trapūs žingsniukai