Vizualinis šlovinimas (visual worship)
kelmelius 2011.07.12, 23:54
Na va aptikau tokį dalykėlį, kaip vizualinis šlovinimas. Apskritai studijuojant menotyrą teko susipažinti su šiuolaikinio meno tendencijomis ir aišku, jog vizualumas bei naujosios medijos labai sparčiai veržias į meną, kaip ir į visas kitas šiuolaikinio gyvenimo sritis, tuo pačiu ir į tikėjimą. Rodos, vakarų kultūroje, vizualumas imamas taikyti tikėjimo reikmėms. Tas tuščias didelias modernių bažnyčių erdves pripildo ant sienų projektuojami vaizdiniai, kurie gali būti keičiami kaip tik nori. Ar teko kam ką girdėt apie tai? Kaip vertinate jų pasitelkimą tikėjimo reikmėms?
Čia galima pavyzdėlių pamatyt.
Čia galima angliškai pasiskaitinėt apie vizualinį šlovinimą.
Žymės:
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Diskusijų komentarai
labai man š...
-
Kasdienė...
ačiū! kaip...
-
interviu su...
Mums...
-
Giesmių...
aš galėčiau...
-
Giesmių...
".. ir...
-
Kasdienė...
Kaip ir žad...
-
interviu su...
ooo, ači...
-
interviu su...
Apie nuodėm...
-
Kasdienė...
Nuodėmė...
-
Kasdienė...
Pritariu dė...
-
Kasdienė...
Tokios,...
-
Kasdienė...
Galbūt...
-
Kasdienė...
Naujausios temos
Įdomios temos
Kasdienė...
(9)
Dievo ženklai
(9)
Netikiu -...
(8)
Skaistumas ir...
(5)
Kvietimas...
(4)
Dėmesio kaiš...
(4)
Malda
(3)
SMĖLIS SAUJOJE
(3)
katalikiško...
(3)
čia, matyt, reikėtų apskritai kalbėti apie BAŽNYČIOS koncepciją pirmiau. Akivaizdu, kad ji Štatuose labai skiriasi nuo mūsų tautinės :) Žiūrint fotkes pirmas įspūdis man: interjerai = kino teatrail eksterjerai = supermarketai.
Galbūt ir teisinga tai - juk pirmieji krikščionys neturėjo kažkokių spec. namų - rinkdavosi ten kur gyvendavo. Kita vertus - jei žmogus gyvena kinoteatre ar supermarkete, tai jau irgi apie jį kažką sako :)
Kyla įtarimas, kad chebra daro tai, nes jiems tai patinka. T.y. - žmonėms patinka matyti, žiūrėti, ypač jei tie vaizdai juda, keičiasi... Toks įspūdis, kad šito fenomeno variklis yra: "Jei mums tai patinka, kodėl gi negalime to naudoti ir bažnyčioje?"
Juk, viena vertus, vizualumas bažnyčioje reiškiasi nuo pat jos pradžios - ikonos, freskos, arch. raiška... Kita vertus, tačiau, šis vizualumas visąlaik buvo instrumentiškas. T.y. jis buvo kuriamas ne dėl paties savęs, bet kad vestų žmogų į gilesnį Dievo pažinimą.
Todėl Ankstyvojoj Bažnyčioj niekas nedarytų freskos, kurioje būtų vien debesys :) Ne vien todėl, kad akivaizdu, jog Dangus - tai ne dangus, bet ir dėl to, kad toks "simbolis" (jei galima taip pavadinti) yra labai daugiaprasmiškas - jį anuomet galėjo naudoti ne tik katalikai, bet ir eretikai visokie (nedaug kas pasikeitė ir šiandien, beje).
Todėl anuomet jei kas norėjo pavaizduoti Dangų, tai piešė/rašė/skaptavo Jėzų aprengtą karališku prisikėlimo rūbu, su žaizdomis, apsuptą angelų, priešais Tėvo Sostą. Baisiai konkretu. Beveik nebelieka vietos visokioms anuometinėms (o ir šiuolaikinėms) nesąmonėms apie tai, kad Jėzus - ne Kristus, arba kad reinkarnacija egzistuoja...
Žodžiu, ką noriu pasakyt...
Žiūrint į šitą fenomeną kaip į kažko pradžią - ok. Reik žiūrėt kas iš to vystysis. Bet yra keletas abejonių (bent jau man jos kyla):
Lygtai tiek...
Man norisi pasakyti paprasčiau. Kaip ir betką kita, šiuolaikines technologijas galima panaudoti visokiems tikslams ir tenkinti visokius poreikius. Esmė vistiek yra santykyje.
Man, esančiai tuo metu tam tikrame santykyje su Dievu, tie debesys gali oi kaip kalbėti. Gali kalbėti medžiai, esantys fone už tam tikro teksto, gali kalbėti ir pats tekstas... Arba- ne.
Lygiai taip pat, tie vizualiniai dalykai gali atitraukti nuo Slėpinio. Aš tai žinau, kad man tereikia užmerkti akis.. O tam, kuris nežino, tikiu, kad Dievas kalba ir per vaizdą. Gal tik šiandien, dabar, o rytoj prabils kitaip...
Efemeriškumas... Bet kartais tik akimirkos reikia, kad Žodis prabiltų, prakalbintų. Mažo laikinumo, kad Amžinybė pažadintų, įtrauktų... Kad vestų...
Pataikavimo prieskonis pavojingas. Tačiau ar tai nėra būdas prabilti žmogui suprantama(tai dienai) kalba(ne pataikaujant, o tiesiog taip, kaip jis pasiruošęs priimti informaciją)?
O dėl konkretumo.. Visdėlto prie jo einama dažniausiai pamažu, kartais nuo miglotų abstrakcijų. Pažvelgiu į vaikystę, prisimenu savo žiūrėjimą į debesis ir viso labo vieną miglotą suvokimą- kad Dievas yra danguje ir, kad jis yra visagalis(iš vienos knygelės, piešinuko, kur prikelia mergaitę iš numirusių). Ir tas prisiminimas yra brangus, nes jis išaugo pamažu į kitokį santykį, tačiau jau tada jis uždėjo savo antspaudą...
Taigi, tam, kuris trokšta konkretumo, abstrakcijos atrodys banalios ir tuščios, bet neatmeskime kitų...
Galiausiai, aš tikiu, kad Viešpaties žinioje yra ir šitie reikalai. Pasitikėkime ir budėkime...
:)
Mišias galima ir su vienkartiniais indais paaukot. O, bet, tačiau...
Dievas net iš nuodėmės sugeba gerų dalykų išspaust. Bet Paulius sako, kad dėl to nereikėtų pradėt dar daugiau nuodėmiaut :)
Taip ir čia -
Brandus krikščionis visame kame įžvelgs Kristų. Bet reikia turėt omeny, kad kaip H.F. Fischer sako: "Sakramentai tam tikra prasme yra Bažnyčios 'vitrina'". Viskas kas vizualu, Bažnyčioje turi būtį nei daugiau nei mažiau - genialu. Arba teologiškai tariant - įkvėpta Dvasios.
Paprasta palyginti su Žodžiu - turi būti paprasta, kad net ir pašalietis suprastų tiek, jog galėtų būti patrauktas. Turi talpinti savyje VISĄ slėpinį, kad net ir bręstant tikėjime, būtų galima tame rasti maisto. Turi būti ortodoksiška ne tik ta prasme, kad atitiktų Bažnyčios mokymą, bet kad ir kuo pilniau jį išreikštų (juk paėmus net ir erezijų vieną kurį atskirą punktą, jį galima susieti su krikščionybe; klaidatikystė išryškėja tik šių pavienių reiškinių visumoje).
-x-x-x-
Anaiptol nesu prieš šituos dalykus. Tik labai gerai pamenu, jog Ieva pamatė jog medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties... Apie matymą Biblijoje būtų galima kalbėti tiek ir tiek. Vis tik vienas dalykas yra aiškus :) Biblijoje matymas yra padidinto pavojaus zona.
Ir netgi po to, kai Vartai sutiko atsiverti ir per juos užtekėjo pati mūsų Išgelbėjimo Aušra, negalėčiau pasakyti, kad kas nors labai stipriai šitoj srity pasikeitė :) Taip - Šviesa yra "available" t'sakant, tačiau "vaikščioti šviesoje" ryžtasi nedaugelis.
Na, taip. Turbūt dažnai tas lengvabūdiškas žvilgsnis klaidina. Argumentai labai svarūs. Ypač tie, apie genialumą, pilnumą, Žinios perteikimą Bažnyčioje. Tie vienkartiniai indai visai nuginklavo. Pasiduodu. Nors norint būtų galima ginčytis. Bet nereikia...
Belieka galvoti ignaciškai- tiek, kiek...Visa naudinga tiek, kiek padeda santykiui, kiek atveria Slėpinį.
Apie matymo pavojus žinau. Galima gyventi užsimerkus ir matyti tik širdimi... O kam Dievas davė akis? Grožiui matyti? Skausmui matyti? Tobulumui ar skurdui regėti? Čia aplamai kyla pasvarstymai apie natūralumą ir ne, apie Dievo ir žmogaus kūrybą. Apie šviesos spektrą kaip Dievo kūrinį, ir apie žmogaus 'kūrybą' juo naudojantis... kokiam tikslui, santykiui, intencijai... Slidu...
iš tiesų, vaikščioti Šviesoje ar tik miražuose- didelis skirtumas. Belieka budėti ir nuolat tos Šviesos trokšti...
Nėra tobulesnės vizualinio šlovinimo priemonės(jeigu jau tokia sąvoka), kaip pati gamta...
http://worshipvj.com/faq-visual-worship/
kąžinau :)
O skirtumas tarp aliuminio kryžiaus iš "parų" šviečiančių ir šito, didelis?
nažynau, nažynau...
kad chebra moka Biblijos eilutes pritempinėt iki to kas jiems patinka - tai anokia čia naujiena. ir šiaip... "there is justice in the visual" - lol.
na... skeptikas aš, skeptikas. ir ką? :)
Teko dalyvaut viename šlovinimo vakare, bet ten buvo nekatalikų. Pirma mintis - perdaug atrodė paviršutiniška, antra, tos gi šviesos salėje kaip diskotekoje. Kažkaip nerimtai... Bet čia skonio turbūt reikalas. O gal labiau netgi kokiai bažnyčiai priklausai reikalas, kaip sakant ant kokios tradicijos išaugintas esi.
Vizualinis šlovinimas - turbūt ne itin tiksliai išsireiškiama. Pati vadinčiau tą šlovinimo būdą - šlovinimas, pasitelkiant vizualumą. Ir...tai yra jėga. Tai puikus būdas padaryti maldą aiškesnę ir artimesnę šiuolaikiniam jaunam (ir ne tik jaunam) žmogui.
Ne vieną kartą tame esu dalyvavusi. Per visą tą vizualumą taip stipriai veikia Šventoji Dvasia, ko mūsų Bažnyčioje (katalikų) niekada nepamatysi, nebent charizmatikų šlovinime. Žmogus per tuos vaizdo ir kitus efektus labai atsiveria, ekranai su giesmių žodžiais padeda, pagautiems šlovininmo dvasios, prisijungti prie visų šlovinančių. Pabaigoje tai išsilieja tokia stipria malda - giedojimu kalbomis. Ir nors mus, katalikus, "diskotekinis" įspūdis pirmiausia sunervuoja ir net nuvilia, pamačius Dvasios darbus, susižavi.
Kitas klausimas - kiek ir kaip tai būtų galima naudoti šv. Mišiose. Nors, manau, tam būdai ir vieta taip pat atsirastų. Ypač jaunimui ir vaikams skirtose Mišiose. Ir tai įrodė popiežiaus pagalbininkai (irgi teko matyti), pajungę šiuolaikines technologijas dabar jau taip populiariuose jaunimo dienų susitikimuose su popiežiumi, kur vizualizacija naudojama ir šv. Mišiose.
Naudoti vizualumą ir kitas šiuolaikines technologijas evangelizuojant, maldos vakaruose, šlovinimo vakaruose - jau būtinybė. Mūsų, katalikų, Bažnyčia, ne tik kad sustabarėjusi formose, bet ir veiksme. Liūdna.
Džiaugiuosi, kad ir katalikiškas jaunimas jau įgyja tam reikalingą išsilavinimą ir yra pasirengę kurti, puošti mūsų Bažnyčią tuo ne tik efemerišku, bet ir eferentiniu laikmečio ženklu - vizualiniu menu mūsų Viešpaties garbei ir šlovei.
Dievas vertas visko, kas geriausia: ne tik viso aukso, sidabro, meno kūrinių, bet ir visų kitų pasiekimų, tame tarpe ir šiuolaikinių technologijų pasiekimų, nes tai irgi tarnauja JO šlovei ir garbei.
Man mintyse "vizualizuojasi" štai tokia situacija: šlovinimo "įkarštyje", kai visi įsijautę ir užliūliuoti, staiga projektoriaus rodomas vaizdas sodriai pamėlynuoja, pasigirsta čaižus skambtelėjimas ir virš altoriaus visi pamato pranašiškus žodžius - FATAL ERROR. Ir man atrodo šiame užraše būtų didžiausia įmanoma prasmė. Visą šį "išmislą" laikau klaida, atmestinu, menkaverčiu dalyku, kuriam ne vieta bažnyčioje. Kaip ir plačiajame pasaulyje, taip ir bažnyčioje pradedama orientuotis į išorinių jusllių dirginimą. Reklamos industrija jau prieš 100 metų žinojo, kad vaizdai ir garsai žmogui gali sukelti euforiją, entuziazmą. Biochemikai galėtų tiksliai įvardinti iš kurios smegenų liaukos išteka stebuklingas hormonas dopaminas arba seratoninas, dėka ko visi "pagauna kablį".
O kur dingo ta senoji geroji transcendencija? Kur dingo genialūs muzikos ir meno kūriniai įkvėpti Dievo? Vietoj jų leidžiamos pigios skaidrės. Visa tai, kad žmogus patirtų malonumą, tik ar kaifo gaudyti mus Kristus į bažnyčią kviečia? Būčiau atsargus su pasakymais, kad štai Šventoji Dvasia veikia smarkiai arba nesmarkiai, nemanau, kad Šv. Dvasia turi ką nors bendro su euforija, o greičiau su giluminiu suvokimu, žinojimu, įžvalgumu, dvasios šviesa, ramybe ir t.t. Bet ne su gera nuotaika, kai prisižiūrime nervų sistemą stimuliuojančių kino efektų ir prisidainuojama iki linksmumo. Internete jau keletas metų populiarėja psichodelianiai garso įrašai, kurių klausant ilgesnį laiką patiriamas apsvaigimo efektas, visa tai iš tos pačios operos - centrinės nervų sistemos dirginimas. Ar mus to Dievas moko?
Vienas pagyvenęs žmogus man vieną kartą pasakė: Giesmė kyla į dangų, o daina sklando pažeme. Taip ir pigūs efektai, tik nuotaikai pakelti, bet gal jų į bažnyčią nereikėtų brukti.
Labai griežtai čia :)
Manau, kad viskam savo vieta ir savo laikas. Tinkamai, su protu ir supratimu naudojami dalykai (ir vaizdai) nekenkia. Manau, kad mūsų Bažnyčioje gali tilpti ir tai, kas šiuolaikiška, ir tai, kas atėję iš ankstesnių kartų.
Ar mes, katalikai, turėtume užsikoncervuoti praeituose amžiuose ir nebesinaudoti šiuolaikiniais būdais maldoje? Mes nebesame savo amžiaus ir savo kartos vaikai? Ir čia -prisimenant Mikeladželą: juk Siksto koplyčios lubų freskų nuogų herojų jo amžininkai, irgi negalėjo priimti. Nepadoru. Meno nesuprato...Gilumos ir tikrumo nepastebėjo, matė vien nepadorumą, dirginimą... Gal net trukdymą susikaupti maldai. Šiandien turbūt niekas net nesusidomėtų tuo nuogumu.
Antras klausimas - kas yra malda? Tiksliau - bendruomeninė malda. Ar ji turi būti liūdesyje, susisukus nuo "rūgštumo"? Turbūt ne visada.
Kur pasakyta, kad Dievas nori, kad mes liūdėtume, nesidžiaugtume ir nerodytume savo džiaugsmo maldoje?
Mintyse iškyla šis vaizdelis:
"Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, rankomis mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius.
Mirjama užgiedojo:
"Giedokite VIEŠPAČIUI, /nes jis šlovingai nugalėjo,/ nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją." (Iš 15, 20 - 21).
Ar ne džiaugsmas, ar ne tuometinių priemonių panaudojimas? Dabar turime kitokių būdų džiaugsmui reikšti. Ar turėtume jų atsisakyti?
Na, ne apie surūgusius veidus šnekama :) tik aš ir pritarčiau, nors ir mėgstu daug ką :D, bet kad visko reikia su saiku.. Viskas ok, bet kam ta propaganda vizualinio šlovinimo ar šlovinimo "koncertų" ir tarnavimų, kai krenta žmonės miniom nuo Šv. Dvasios prisilietimo? :) Viską sudedu į gretą, nes labai jau panašu :)
Čia viskas perspausta. Ir šita diskusija gaunasi apie kraštutinumus :) Vieni į vieną pusę, kiti - į kitą. Manau, visame kame turi būti Dievas centre. Tai jei vizualinis šlovinimas koncentruojasi į Dievą, o ne į žmogaus kėlimą į euforiją, tai viskas su juo ok :) Tai, matyt, ir vizualinis šlovinimas ne dėl pačios naujovės turėtų būti :))) Beje, bažnyčiai gi nėra ko vaikytis visų įmanomų naujovių :)) Man asmeniškai atrodo gražu, kad Katalikų Bažnyčia neskuba, o gerai pasveria, ar ir kiek reikia. Turim, kur augt, bet nemanau, kad konservatyvumas visais atvejais laikytina blogybe :) Truputis saiko, kaip anoj diskusijoj ;))