Verstinės giesmės.

tingėjosi, bet, galvoju, vis tiek reik pliurptelt...

manau, iškalbingi yra patys terminai: translation vs. interpretation. Ir net jei pirmasis labiau siejamas su rašytine kalba, o antrasis - su gyvu žodžiu, vis tiek etimologiškai jie byloja apie du skirtingus būdus - kaip iš siuntėjo (kalbančio viena kalba) žinia pasiekia gavėją (jau kita kalba).

Viskas paprasta - reikia, kad žinia, neprarasdama nieko iš savo turinio ir nepasikeisdama nukeliautų nuo vienų smegenų iki kitų :) Taip, taip, neįmanoma.

Ok.

Čia kyla didžioji ir amžinoji vertėjų galvasopė - ar versti pažodžiui, ar savais žodžiais ir suprantamai perteikti tai ką siuntėjas nori perduoti gavėjui? Galima ginčytis iki nukritimo. Bet, man rodos, šitam pokalby pagelbėtų viena perskyra.

Pažiūrėkim su kokio pobūdžio tekstais susiduriame?

Palyginimui - Biblija. Akivaizdu, kad vertimas vaikams bus nepažodinis, bet užtat sklandžiai lietuviškas ir nuoseklus. Mokslinis gi, atvirkščiai, nekreips dėmesio į lietuvybę ir pažodiškai seks originalą. Liturginis tekstas - pats sudėtingiausias, nes jis turi būti vaisinga pirmų dviejų įtampa - kiek įmanoma sklandesnis, ir kiek įmanoma pažodiškesnis. Šiuo met Lietuvoje, vis tik, esame nučiuožę į vaikų Biblijos pusę.

Dabar - apie giesmes. Kitaip nei Biblija (kurioje nors ir yra daugybė literatūrinių žanrų, bet ji visa nuo pirmo iki paskutinio žodžio yra vienodai svarbi), giesmės yra labai nevienodos. Akivaizdu, kad verčiant animacijos tekstą, niekas labai nenukentės, jei bus "pamestas" koks perteklinis jungtukas arba "nukąstas" kokio būdvardžio įvardžiuotumas. Bet niekas taip nesielgtų su himnu, kuriame įvardžiuotinė forma gali reikšti tai, kad Tasai apie kurį kalbama yra vienintelis, o jungtukas gali apversti viso sakinio prasmę aukštyn kojom (taip kaip Zacharijo giesmėj dabartiniam brevijoriuj skaitome: "mokysi žmones Išganymo Mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės", o originalus tekstas sako: "mokysi žmones apie Išgelbėjimą, per nuodėmių atleidimą").

Manau, vaisingas kelias yra dirbti tarsi dviem etapais.

A. Suvokti teksto mintį, ir jo "originalumą". T.y. - suvokti, kurie žodžiai tekste yra raktiniai, kokios mintys yra tos giesmės "stuburas", be ko ta giesmė nebebūtų ta giesmė.

Ties šiuo punktu, beje, tenka pastebėt, kad paskutiniu metu giesmės "lėkštėja". Metus laiko seku vienos protestantų bendruomenės šlovinimo ir giesmių kūrimo dinamiką. Galiausiai turiu pasakyti, kad susidaro vaizdas "ką matau, tą dainuoju". Perklausius 30-40 giesmių, negalėtum pasakyti, kad ką nors naujo sužinojai apie Dievą, arba, kad ką nors naujo išgyvenai su Juo. Tačiau teologiškai ten viskas teisinga, Šventraštiška ir t.t. Ne kitaip ir su katalikais. Faktas.

B. Apsispręsti - jei tą ką atpažinai "A" etape geriau pavyks išreikšti verčiant pažodžiui - ok. Jei vis tik lietuviškai tai įmanoma pasakyti tik kitais žodžiais, tada reikia taip ir daryti.

Na... ir, žinoma, prisiminti kaip atsiduso lapė kalbėdamasi su Mažuoju Princu: "niekad nebūna viskas taip kaip reikia".

C. Jei viskas gerai, bet nepavyksta išversti vienos eilutės, ir ten tobulai tinka keli žodžiai, kurie pasako jau kitą mintį, kurios giesmės nėra? mano asmenine nuomone, tada reikia padėti giesmę "pasiilsėti" - galbūt parodyti vertimą kitam žmogui (Dievas mėgsta bendradarbiautojus), galbūt paieškoti kaip tą giesmę kas nors išvertė į kokią nors kitą kalbą, galbūt dar kuo nors užsiimti, kad tik galėtum pabėgti nuo pagundos per greitai ir per skubotai paleisti vertimą "į gyvenimą".

Nes po to kelio atgal nebėr. Akivaizdu, kad visa Lietuva meldžiasi netiksliu "Sveika, Marija" vertimu. Bet pabandyk ką nors dabar pakeisti :))) Todėl, kad niekas "atgal" negimsta.