Pirmas › Diskusijos › Apskritas stalas › Krikščioniškas gyvenimas – tikėjimas, malda, sakramentai

Vaikiški klausimai

Tianshan 2010.12.28, 13:42

Tai kas kad vaikiški, bet atsakyti nesugebėjau :) 12 m. sūnus samprotauja: jeigu dabar mirčiau ir patekčiau į dangų, ar ten užaugčiau? Tipo, ar taptum suaugusiu? klausiu. Aha. Brač, nežinau... Jėzus pažadėjo, kad ten būsim su kūnu; tačiau kaip ten su kūnišku, o beje ir su dvasiniu, augimu... neaišku :)) Sunkiausia, kad vaikams rūpi labai konkretūs klausimai ir dar konkretesni atsakymai. Teologijos ir abstrakcijų jiems nepapilstysi...

Padėsit atsakyti vaikui? :)

‹ malda Marijos dogmos (4+1) ›
Prisijunk jei tau įdomu
0
Žymės:
bralgis portretas
Užrašė bralgis - 2010.12.28, 14:34.

Manau, kad užtektų pasakyti, jog danguj nebus laiko. Todėl ten, ko gero, būsim viskas vienu metu - ir vaikai, ir suaugę, ir senukai, ir nemirtingi :)

Apie kūną biškį sudėtingiau... Jei pavyktų išaiškint, kad:

analogijoje skirtingumas visada didesnis nei panašumas, ir kad kai sakome: "panašiai kaip..." tai reiškia, kad tik biškį panašiai, o šiaip tai viskas kas liko - nepanašiai

tada galima bandyti sakyti, kad panašiai kaip vanduo - būdamas tas pats, gali būti skirtingas (kietas lede, skystas vandeny, lakus garuose). Bet būtina pridėti, kad tai tik panašu. Nes priešingai nei vanduo, kuris visada yra tas pats ir toks pats, mūsų kūnai bus perkeisti. Nežinome, ką tai reiškia, bet turime pažadą, kad kūnas bus nebegendantis, amžinas. Taip pat turime Jėzaus pavyzdį, kad kūnas po prisikėlimo tarsi "peržengia" šio pasaulio išmatavimus - eina kiaurai sienas, keliauja neįtikėtinu greičiu ir pan.

Tai nėra superherojaus bruožai :) Greičiau jau mūsų pasaulio ribotumo akivaizdybė.

Bet šiaip tai su kūnu yra keblu aiškint. Nes tokiam amžiuj viską norisi įsivardinti aiškiai, konkrečiai, fiziškai. Čia labai nesunku pažadinti kokią nors ereziją vaiko/paauglio galvoj. Tipo, kad būsim apdovanoti neįtikėtinomis galiomis, mokėsim skraidyt ir t.t.

Vienintelis būdas nuo to  apsaugoti - tai išmušti žemę iš po kojų. T.y. - prieš pradedant ką nors aiškinti, pirmiausia "ištremti" vaiką/paauglį iš Žemės. Į erdvę, kurioje nebebus žemės po kojom, kurioj nebebus traukos, kurioj nebebus laiko. Todėl tokie dalykai kaip skraidymas arba greitis nebeturės jokios reikšmės :) Nes būsim visada ir, ko gero, visur vienu ir tuo pačiu metu.

Plius, prieš bet kokį aiškinimą reikėtų pabandyti įkaltį tokį atskaitos tašką: Dangus yra teocentrinė, o ne antropocentrinė tikrovė. T.y. ten svarbiausia yra Dievas ir buvimas su Juo, o ne žmogus ir jo savybės :) Kad ir kokie mes ten būsim, visos mūsų savybės bus skirtos tam, kad galėtume būti pilnatvėje su Dievu :)

Tianshan portretas
Užrašė Tianshan - 2010.12.28, 22:01.

Ne tik tokiam amžiuje norisi viską įsivardinti konkrečiai :) bandydama išaiškinti tuos klausimus vaikui, pagaunu save tokioje situacijoj: didžiąją gyvenimo dalį, kaip ir daugelis, buvau ugdoma kaip asmenybė, konkretus asmuo su viskuo - galimybe mąstyti, kurti, jausti, išreikšti jausmus, užmegzti-nutraukti santykius ir t.tt. Tačiau imu suvokti, kad santykyje su Dievu yra svarbus pats santykis, o ne asmuo, su savo užgyventu bagažu. Ne tik vaikui paaiškinti, bet pačiai nelengva atsisakyti savojo aš (ego) tokio išpuoselėto :) susinaikinti, kitaip sakant.. jo, tam reikia didelės drąsos ir pasitikėjimo. Beje, dabar suprantu krikščioniškom vertybėm grįstos šeimos privalumus :))

Beje, sūnus paskaitė Bralgio atsakymą... ačiū :) manau, kad dar kils tų klausimų. Ir džiaugiuosi, matydama komentarą apačioje, nes vistik tai būdas kalbėtis su visais, kitus net ištraukt iš tamsaus vienišumo urvelio :)

dulkė portretas
Užrašė dulkė - 2010.12.28, 20:11.

:) palietė mane šitas vaikiškai nevaikiškas klausimas tavo sūnaus, kuriam 12-ka (pameni, Jėzus būdamas dvylikos pareiškė savo tėvams: nejaugi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? :) Kai mano dukrai buvo 12-ka, ji ėmė šnekėti taip, kad mes, tėvai, stebėjomės: paprasti dalykai, bet taip į tašką! Tarsi pati Tiesa tokiame amžiuje būtų priartėjusi. Vėliau žmogus, ko gero, apsivelia įvairiom filosofijom, žinojimais, kurie kartais ir santykį su Dievu apsunkina.

Žmogaus branda, gali būti, kad ir yra tas amžius arba ypatybė, kurią visi būdami pas Tėvą atspindėsime. Vaikas, nors jis būtų ir kūdikio fazėj, jau turi savyje tai, kas buvo rūpestingai sudėta žemės gelmėse pačioje Pradžioje, kaip grūdas su visa jam skirta informacija apie tai, koks iš jo turi išaugti augalas.

 
Labai sunku atsakant į šį klausimą nesiremti teologija ir atsiriboti nuo savojo žinojimo, bet manau, kad Danguje, kur visi išgyvensime pilnatvę, net ir kūdikiu miręs žmogus ją išgyvens lygiai taip pat, kaip senolis, nes visi būsime pačiame „žydėjime“, su visomis „atkastomis“ dovanomis ir talentais (arba dar nespėjus jų išnaudoti tinkamai :)). Ten nebus kokio nors konkretaus amžiaus, o kūnai bus kažkokie kitokie (šventi, nuo žodžio šventas – visai kitoks :) pameni, prisikėlusio Jėzaus nepažino nei Marija Magdalietė, nei Jo artimiausi mokiniai, Jis buvo atpažįstamas ne iš kūniško pavidalo, bet iš Jo veiksmų, galbūt tokie buvo ir Adomo bei Ievos kūnai iki nuopuolio?). Tame prisikėlusiame kūne turėtų atsispindėti visa, kaip tai ir matė kurdamas Kūrėjas ir turėtų nebūti likę pasaulio sužeidimų žymės (o kūniška mirtis - tai juk paskutinis pasaulio sužeidimas, arba kitaip - tremties į žemę pasekmė :).
 
Labai graži paralelė tarp tavo pasiūlytos temos ir šios dienos nekaltųjų Betliejaus vaikelių, žuvusių atrodytų beprasme mirtimi. Tačiau tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties, kiekvieno su Viešpačiu nugyventas gyvenimas ir mirtis, nežiūrint kiek išsipildęs šiapus, neabejotinai išsipildys Anapus.

 

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4