Užsikaifavau įžūlume :)

Pastaruoju metu meldžiuos akiplėšiškai :)

Dievas yra įsakęs: "Netarsi mano Vardo be reikalo". Galiausiai šis Jo įsakymas žydams šiandien yra virtęs papročiu išvis netarti Dievo Vardo - "Jahvė".

Ne taip toli nuo jų yra ir mūsų Šventraštis :) Jame vietoj Dievo Vardo "Jahvė" pas mus rašoma "VIEŠPATS" didžiosiomis raidėmis (lygiai taip šį vardą pakeičia ir žydai, vietoj Dievo Vardo sakydami "Adonai" - Viešpats).

Skirtumas nuo žydų tik toks, kad pas juos Šventraštyje parašyta "Jahvė", o jie tik skaito "Viešpats". Pas mus gi - net ir parašyta "VIEŠPATS". Todėl kartais net sunku sau priminti, kad tai - ne kokia nors abstrakti dievybė, bet Tasai, kuris Mozei Egipte iš degančio krūmo ištarė savo vardą.

-x-x-x-

Niu va... Ir aną dieną mane aplankė eretiška mintelė :)

Juk žydai mažiausiai keturiasdešimt(!) metų - nuo Egipto (kur Jahvė apreiškė savo Vardą Mozei), visąlaik kol klajojo dykumoje, - iki Sinajaus (prie kurio ir gavo įsakymą netarti Dievo Vardo be reikalo) - meldėsi tardami Dievo Vardą! :)

O tai reiškia, kad jei mes, savo tikėjimo kelyje esame dar tik kažkur tarp Egipto ir Sinajaus (pamenu, kaip tada per piligrymkę, kai darėm šitą surašymą - beveik visi surašė, jog kol kas yra dykumoj) - tai kone privalome melstis sakydami "Jahvė", o ne "Viešpats".

Nes Dievo Tautai anas keturiasdešimt metų buvo galinga mokykla, - labai stiprus laikas. Jie išmoko ne tik atpažinti, bet ir pasitikėti Dievu, kuris yra ne kažkoks abstraktus tarsi filosofinė idėja, bet konkretus - turintis vardą, turintis valią, turintis svajonę apie savo Tautą.

Būtent tie keturiasdešimt metų išmokė Tautą atpažinti Jahvės Vardą po žodžiu "Viešpats". O mes kiek laiko keliaujame su Viešpačiu? :))) Tai reiškia, kad ir po anuo "VIEŠPATS" ko gero dar sunkiai matome pagarbiai netariamą "Jahvė" kiekvienąkart kai skaitome.

-x-x-x-

tai va, dabar skaitau Psalmyną, visur vietoj ano "VIEŠPATS" tardamas "Jahvė".

Stipruuu :)))