Tikėjimo ir proto santykis: klausimai "Fides et Ratio" enciklikos kontekste
Sveiki,
akstinas sukurti šią temą kilo, perskaičius komentarus temoje "Religijų 'dialogo' klausimu", tiksliau - JKD ir Emanuelio komentarus apie tikėjimo ir racionalių-loginių argumentų santykį bei Šv.Tomo Akviniečio filosofijos priimtinumą.
Kadangi šios temos sukūrimu norėčiau šiame forume pradėti diskusiją, besiremiančią enciklikomis - vienais svarbiausių edukacinių Bažnyčios dokumentų (pataisykite mane, jeigu klystu), viliuosi, kad žemiau pateikiami klausimai skatins studijuoti šiuos dokumentus ir iššauks naujus klausimus.
Enciklika, kurios kontekste kelsiu klausimus, "Religijų 'dialogo' klausimu" temoje buvo minima Bralgio. Tai 1998 m. Jono Pauliaus II-ojo dokumentas "Fides et Ratio".
Taigi, klausimai būtų tokie:
1. (Reaguojant į JKD komentarą) Kaip jūs suprantate enciklikos IV skyriuje 42 paragrafe pateiktą mintį: "<...> tikėjimas prašo, kad jo objektą pažintume protu; protas, pasiekęs ieškojimo viršūnę, pripažįsta, kad negali apsieiti be to, ką jam rodo tikėjimas."?
2. (Reaguojant į Emanuelio komentarą) kokiu mastu šiandieniniame Vakarų pasaulyje, kurį didžioji dauguma akademinio elito įvardija kaip "sekuliarų" (t.y. atsiribojusį nuo religijos kaip besąlygiško autoriteto) Šv.Tomo Akviniečio filosofija yra aktuali ir priimtina?
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Geri klausimai. Reiks pasikapstyt kurią dieną :)
Turbūt reikėtų suprasti taip, kad tarp tikėjimo gilumo ir suvokimo (pažinimo)protu visada yra atitinkamas santykis. Nuo tikėjimo gilumo ir asmens santykio su Šventąja Dvasia priklauso Šviesos ir Išminties " kiekis " tenkantis tam asmeniui. Taigi, ir pažinimo "kiekis". Paskui susiduriame su savo ribotumu (tiek tikėjimo, tiek pažinimo) ir vėl tegalime melsti Malonės... Kai pažinimas pasiekia ribą, belieka vadovautis tikėjimu... O tikėjimo pasekoje ir įtakoje plečiasi pažinimas.
Atėjau po ilgesnio laiko ir radau įdomią temą pradėtą. Na pabandysiu atsakyti. Pirmiausia atsakysiu į neužduotą klausimą, o į tai iš ko kilo šis klausimas ir diskusija. Kai sakiau anoj temoj apie tikėjimo ir proto santykį aš neturėjau mintyje filosofijų ar dar ko, tiesiog tenorėjau paprastai pasakyti tam žmogui, kuris siejo logiką su tikėjimu, kad tikėjimo kelionėje gyvenime dažnai tenka elgtis logiškai kvailai, bet tiesiog tikėjimo vedamas pasitiki Viešpačiu ir darai tai, ko "sveiko" proto žmogus nedarytų, nes tai jam atrodytų neymanoma, neįveikiama ir panašiai. Tiesiog, gyventi tikėjimu, o ne regėjimu, tiek ir tenorėjau pasakyti :)
O, kad jau pakrypo tema taip nuobodžiai ir sudėtingai kaip, kad žmogaus filosofija (kad ir kokia ji tobula būtų mūsų akyse, ji tėra žmogaus filosofija), tai Akviniečio filosofija kaip minties išvedžiojimai visada buvo įdomus, žmogaus proto galimybės, gali ten rasti naudingų dalykų, įžvalgų, bet sekuliariam - netikinčiam pasaulyje (Vėl gi man taip atrodo, jums tebūnie kitaip gal) proto ir filosofijos išvedžiojimai gal nėra visai gerai, tiesiog įdomu žiūrėti į pamokslus bažnyčioj, kai šneka vienas kunigas grynai žmogiškai, filosofiškai, sholastiškai, o kito klausai ir jauti, kad gyvas Viešpaties žodies liejasi, Dvasia veikia, čia jau ne vien protas veikia. Manau, kad šių dienų visuomenei reikia gyvojo vandens, visada reikėjo, o, jei ir yra naudos skirti valandų valandas gilinantis į Akviniečio mintis, tai šių dienų pasaulis mažai to laiko turi, tiesiog gyvenimo tempas per greitas tikriausiai. Gerai bent, kad Raštą kartais atsiverčia vienas kitas :). Tai va, nežinau ar atsakiau į klausimą taip kaip norėjote ar tikėjotės :).
Šitiems klausimams nėra konkrečių atsakymo kriterijų, be to, man nesinorėjo sukurti temą vien tam, kad išgirsčiau norimą atsakymą, būtų iš pat pradžių beprasmiška tokiu pagrindu pradėti šią diskusiją.
Dėkui už atsakymą, jis privertė mane susimąstyti. Matote, dėl savarankiškai įgyto filosofinio pasiruošimo mano tikėjimas yra toks labai jau knyginis, paremtas daugiausia protu. Tokia religijos perspektyva turi privalumų, kuomet yra gvildenamos tam tikros teologinės problemos, tačiau kasdieniame gyvenime, sutinku, vien to neužtenka, reikia ir gyvojo vandens, padedančio garstyčios grūdeliui dygti.