ŠV.MIŠIOS

o ašai supratau, kad jei nepasėdžiu kokias penkias minutes tylos prieš Mišias, tai taip ir "neįvažiuoju"... kažkur paviršium taip gaunasi.

Bet visgi kodėl tyla taip svarbu? Nesuprantu aš, kiek pačiam tenka patirti, kiek va jūs sakote, tai tyla daug suteikia...

aš iš esmės pritariu Dovilės nuomonei....slėpinys...tačiau galiu trumpai paliūdyt....

liudijimas tik apie vieną nutikimą ir gaila,bet tai tik maža dalim nusako kas man yra Šv.Mišios.ogi buvo taip,kad per vieną iš mūsų jaunimo piligriminių žygių vėlai vakare šventėme Mišias.žinoma,iki tų Mišių jau žinojau,kad per šią puotą priimu patį Jėzų į savo širdį ir kad Jis tikrai ateina vyno ir duonos pavidalu,tačiau abejoju ar buvau tai išgyvenęs taip stipriai.taigi, tąsyk Mišios tai pat vyko įprastai (jeigu galima taip vadinti),kartu su Gintu šlovinome pradžios giesme,meldėme Viešpatį pasigailėti,garbinom garbės Himnu,vėliau sekė žodžio liturgija...puikiai prisimenu psalmę ir žmogų,kuris ją giedojo...tačiau prieš pat aukojimą staiga pasijaučiau neesantis čia su visais koplyčioje..jau nebemačiau nei kunigo,nei visų bendražygių..pasijutau esantis mažame sename kambaryje ar tiesiog erdvėje..pirma mintis buvo,kad Viešpats siunčia vaizdinį kaip kartais būna šlovinant..tačiau pajutau,kad taip nėra.buvau ten(kažkur) ir stebėjau viską...kai baigiau mąstyti kur kas kaip,pakėliau akis ir supratau,kad priešais mane Jis laužo duoną..hm...dabar baugu kažkaip kalbėti,kad ten buvo Jėzus,nes gi nesu Jo matęs:))bet tiesiog nežinau nieko kito,kas tai darytų su tokia Meile......aš buvau ten,stebėjau,jaučiau,kad esu šalia ir nejutau laiko.....tik žinojau,kad prapliupau ašaromis..džiaugsmu....nenorėjau niekur kitur, o tik būti ten..tačiau viskas kažkaip dingo..grįžau su ašaromis į koplyčią ir net nesusivokiau kuri dabar Mišių dalis...žinau tik tai,kad bandžiau susikaupti ir giedoti,tačiau tai sunkiai pavyko....

štai toks nutikimas...iš šios patirties tikrai galiu tvirtinti,kad šv.Mišios yra susitikimas su Juo ir Jėzaus artumo išgyvenimas:))eikim pas Jį atvira širdimi:))

Kažkaip ilgai galvojau, kuo reiktų šioj temoj pasidalint... Tai, kas jau pasakyta, yra tiek daug... ir dėl tylos, ir dėl slėpinio...

Man asmeniškai Mišios pasidaręs vienas tų "sunkių" klausimų, ypač kai, atrodo, nėr kada jose "dalyvaut", nes giedi... Visiškas absurdas, ane..?! uch... (bet taip gerai būna, kai kartais savaitės vidury kokį vakarą nueini. Kažkaip kitaip. tačiau ...) sekmadieniais.. Net sunku dėl to, kad taip yra; ir nelabai žinau, ką daryt :/ Gal taip yra dėl to, kad dabar toks metas, kai visi tikėjimo klausimai man asmeniškai "eina" nebe per jausmus, kaip buvo tik įtikėjus, o per suvokimą..? Net nežinau... 

O dar sunkiau, nes buvo toks vienas "nuotykis", kai dalyvavau Mišiose... visiškai suprasdama jų esmę. Na, gal ne suprasdama, bet visa visa savimi jausdama kažką tokio, ko žodžiais nenupasakosi, bet kas iš esmės reiškia, kad KIEKVIENAS, kad ir pats menkiausias, judesys ar žodis many sukėlė tokį didelį tikrumą ir BUVIMĄ, kad sunku apsakyti. :] Tai kažkaip dabar net abejot niekuo, kas kitiem gal atrodo kaip bereikalingos ceremonijos, nebeišeina... Kažkaip gal dėl to ir noris, kad kiekvienos Mišios būtų ta tikra bendrystė su Jėzumi ir visa bendruomene, tas BUVIMAS.

Todėl kažkaip norėjau padėkot ir Kegiui už šios temos sukūrimą, ir visiems, kurie pakomentavot... Dėkui, jūsų žodžiai ir liudijimai krenta širdin...