Debesiux portretas

Asmeniškai man galbūt ir visai artima, tai ką autorė dėsto minėtame straipsnyje, ta prasme Dievas juk yra visur, ir aš irgi jo veikimą matau pastebiu visur, kaip ir autorė sako , net ir kiekviename medžio lapelyje ir pan. Ir dažnai nuoširdžiai pasidžiaugiu tuo grožiu, galybe, padėkoju mntyse už tai... Aišku, tikriausiai  vien to neužtenka. Sutinku su tuo, kad būtina nueiti į bažnyčią, bet ar kiekvieną sekmadienį, kartais pajuntu, kad gal šiek tiek jau formalus tas kassekmadieninis nuėjimas į bažnyčią gaunasi, kartais Dievo artumą labiau pajuntu atitinkamoj situacijoj, būnant ne bažnyčioj. Ar tai blogai?

Laima_B portretas

Prašau skaityti ne kaip TIESOS išdėstymą :)) O kaip mano asmeninę nuomonę ir, greičiau, liudijimą. Nes pradėjau nuo to paties, nuo ko pradėjo mergina, rašiusi delfyje :)

:) JEI aš į bažnyčią einu tam, kad kažką pajausčiau, tai ... :) Labai paprastas pavyzdys. Jei Dievas yra mūsų Tėvas, kaip galima Jam ruošiant sekmadieninius šeimyninius pietus, sakyti, aj aš neateisiu, geriau apie Tave pagalvosiu miške, į lapus bežiūrėdama :) Chi chi, nesakau, kad blogai visur Viešpatį matyti :))) Bet tas matymas susijęs su "aš matau". O sekmadieninės Mišios yra BENT ta viena diena, kai tą darau dėl Viešpaties, ir ne AŠ einu į Mišias pabūti, bet MES kaip bendruomenė kartu su Viešpačiu švenčiame :) Kas, kad, atrodo, nieko nejauti. Man pvz kartais būna, kad labai negera per Mišias būna.. Vat šiaip sau. Bet iš kur gali žinoti, kad tai irgi nėra savotiškas Viešpaties artumas, kai nebėra jokių jausmų? (pavyzdys - Motina Teresė, kuri tikrai nejautė, bet nepaisant to, ištisai gyveno su Dievu). Kai sąmoningai pasirenki būti Jo akivaizdoje užuot ėjęs mėgautis tuo, kas visad gi taaaip malonu ir taip gražu :) Ne apie mazochizmą čia, bet apie iš meilės kylantį buvimą kartu su Dievu ir kitais Jo vaikais :)

Dėl straipsniuko tai, graži jo pirma dalis. Bet, būkim atviri, ant kėdės pastatomas jausmas, kad geriau matytųsi. Tikėjimas gi yra santykis... O santykiuose, meilėje yra ne tik jausmas, bet ir protas bei valia :)

Eilinį kartą "teisuoliškai" pakalbėjau, bet, viliuosi, tai gali būti naudinga norint pažiūrėti į viską iš kito kampo :) Kiekvienas savaip tikim ir keliaujam tuo tikėjimo keliu. 

Debesiux portretas

tai taip suprantu nera labai gerai ir neužtenka vien to, kad nuolat pastebi smulkmenas, jas įvertini, džiaugiesi aplinka, dėkoji Dievui savais žodžiais ir pan. Na tas palyginimas su šeimyniniais pietumis mane įtikino :) iš tikrųjų gal ir tiesa, taip sakant į šį reikalą buvau priverstas kiek kitaip pažiūrėti, tačiau ar gerai nueiti į bažnyčią vien tik todėl, kad ten pabūti, nors ir kartais nieko nejauti??? o galbūt jau vien buvimas bažnyčioje, net ir tada kai nieko nejauti ir nelabai norisi, yra gerai ir kažką žmogui duoda, kažką jame keičia? argi Dievui užtektų vien tik mano sąmoningo pasirinkimo, kuris kartais būtų bejausmis?

Laima_B portretas

Ar pas draugą pabūti eini tik tada, kai jautiesi jo atžvilgiu gerai? :) Jausmas tėra žmogaus dalis ir tikrai ne pati pastoviausia :)) Juk dar yra protas ir valia. Be to, jaučiu, dažnai mums būna, kad keliaujam bažnyčion be to jausmo (drugelių pilve), bet dėl to, kad mes norime būti su Dievu ir kitais Jo vaikais :) nes mylime, kiek galime, ir norime mylėti dar labiau, t.y., ne tik jausmais, bet ir darbais :) 

Jurgita portretas

Na aišku, čia būtų neįmanoma, bet kadangi prakalbome apie delfį, tai ...o jei vat taip apie mus, žemiečius,  Dievas parašytų tokį straipsnį, taip sakant, apsuktų stalus?

Nepatinka man tas delfis!

ille portretas

Nepyk neskaitysiu to straipsnio :) tik dėl sekmadienių. Kai pradedi pažint Tą, kuris tave stebina grožiu, regimu Jo kūriniuose ir kelt mintis į Jį, pradedi trokšti susitikimo. Bažnyčia ne vien pastatas juk :) Susirinkimas. Mistinis kūnas To, kuris yra mūsų Galva. Todėl svarbu yra susirinkti, būti bendrystėje su tais, kurių širdis irgi prakalbino Dievas. Sekmadieninis susirinkimas pašventina mūsų bendrystę, gyvenimą, kasdienybę, santykius. Na, man taip yra :) Tikiuos sutiksiu ir atpažinsiu tave ten kada :)

Debesiux portretas

Gražiai ir teisingai parašyta. 

Iki šiol, kol užvedžiau šią temą, jau buvau besidžiaugiąs šiek tiek savimi, ta prasme, kad l. dažnai įvertinu tai, kiek daug iš tikrųjų turiu, l. dažnai pasikartosiu jau, džiaugiuosi viskuo ir dėkinga širdimi bandau dėkoti Dievui ir pan. Tačiau po jūsų komentarų, kažkaip biški man jau ne taip viskas gaunasi, pastebėjau, kad iki šiol, jau gal ir buvo tapę gan paranku būti tokioje būsenoje kurią aukščiau įvardinau, bet dabar ... Susitikimas, jo. Be abejo norėčiau susitikimo. Bet jau baisu daros. Pasirodo daug ką ne taip darau :) O gal aš per sudėtingai į viską žiūriu? Kažkas sakė, tiesiog gyvenk šia diena ir viskas. Bet...

Ir iš viso, čia pas jus (kaip ir per filmuką apie Karlsoną, jis sakė berniukui - čia pas tave būdamas visokį šlamštą išmoksi valgyti) būnant pasirodo vos ne visą gyvenimą gali perversti kitaip :))) čia geraja prasme. Jo.

Airona portretas

Neseniai skaičiau apie pravoslavus, jų cerkves, ikonas ir t.t. Kadangi prakalbot apie bažnyčios lankymą, noriu jūsų paprašyti, kad paaiškintumėt, ką konkrečiai reiškia katalikiškas žegnojimasis - kiekvienas judesys, rankų padėtis ir pan. Man būtų įdomu palyginti.

Airona portretas

Radau pati atsakymą į savąjį klausimą :) Tiesa, jis nėra labai išsamus ir mane tenkinantis. Bet ką darysi, džiaugiuosi tuo, ką turiu :) - žegnojimasis atvira ranka, penkiais pirštais, reiškia 5 Kristaus žaizdas. Dabar apie tai visada žegnodamasi pagalvoju.

Apskritai, labai mažai informacijos apie katalikiškas apeigas, jų simboliką. Net suabejojau, ar lankantys bažnyčią tai žinotų. O informacija nepakenktų, gal ir daugiau lankančių bažnyčią atsirastų. 

dulkė portretas

Va čia galėtum nemažai išgirst apie tai. Jei neturi per daug laiko, klausyk nuo 11-tos minutės.

Airona portretas

Ačiū už nuorodą ir patarimą - gerbiu ir vertinu tokį požiūrį į laiko taupymą.

Atrasiu laiko paklausyti viską nuo pradžios iki galo. Ir dar daugiau ten nuorodų matau, reikės taip pat pasiklausyt. Dar kartą dėkoju. 

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4