Šiuolaikinė "patobulinta" krikščionybė

Užtikau labai neblogą straipsniuką, kurį rekomenduoju, kas dar neskaitėt šiandien Bernardinuose :)

Papildymas: iš tiesų, kad nebūt taip sausa, šiek tiek savų minčių.. :)

Tikrai neparašysiu kaip Audrius Navickas, ir lygiai taip pat nenoriu atpasakoti straipsnio (geriau patys pasiskaitykit, paskanaukit, ar tikrai toks skonis. Gal jums kitaip atrodys), bet šiek tiek pasidalinsiu, kokį įspūdį jis man paliko ir kokias mintis kelia.

Kažkaip nustebau, kad straipsniukas apie tikėjimo patogumą, proginius krikšionis/katalikus ir vartotojiškumą gali būti pateiktas taip naujai. Atrodo, kalbama apie žinomus dalykus, bet kartu kažkaip kitaip. Skonis atsiranda, nes maistas druskyte pasūdytas, ir labai neblogai. (Tiesiog fantastiškai taiklūs palyginimai ir posakiai, gal šiek tiek persmelkti lengvos ironijos, bet...!)

Straipsniukas kažkaip skatina dar kartą permąstyti tai, kaip gyveni ir KUO gyveni. Gražu, kai tai, kas parašyta, yra nepatogu, sukrečia. Juk nemalonu, kai staiga pradedi suprast, kad savo gyvenime ir pats Dievą pensijon kartais išleidi, A.N. palyginimais kalbant. Kai per daug apsipranti tame, kame gyveni, pradedi pamažu tapti beskoniu savo maldos įpročiuose, net dalyvavime mišiose (ką jau kalbėt apie gyvenimą tikėjimu, kurio turbūt ne tiek daug apskritai buvo... skaudi tema - tikėjimas darbais...). O grožis tas, kad supranti, jog kažkaip kitaip turi būt. Truputį susipratęs ir susigėdęs imi šluostę ir dairais, kur čia kokią bent vieną dulkelę ar voratinklį nugriebt. Tik kažkaip ne tik sau gyvenimą reikia prašviesint, langus nusišveitus. Nes...

Gražiai A.N parašė: "Gyvename aplinkoje, kur krikščionybė „įsisavinta“ panašiai, kaip kokios nors Europos Sąjungos lėšos – pasikabinant reikalaujamą etiketę ir einant prie kitų veiklų." Na va. Kertinė mintis. Skaitau ir tik dabar supratau, kodėl paėmė šioks toks pyktis, kai draugas žymiojoj veidaknygėj užsirašė kažką panašaus į tai, kad krikščionių bendruomenei iš tiesų galima priklausyt ir netikint Kristumi. Ten po to sekė diskusija, kuri šiek tiek nuliūdino, pamačius, kad iš tiesų save krikščionimis laikantys žmonės sėmėsi saujom gražias ir tvarkingas moralines normas, palikdami visa kita nuošaly. Žinau, teisume užsidaryt negalima. BET "Skelbdami Gerąją Naujieną, mes barstome druską, o ne sachariną." Juk turim eit į gyvenimą ir skelbt radikalią Jėzaus meilę, kuri nėr tik saldybė, bet yra visapusis giluminis džiaugsmas, talpinantis ir teises ir pareigas, ir ašaras ir juoką, kitaip sakant - žmogaus gyvenimą.

Būnam druska, gerai? :) O tuo tarpu visiem rekomenduoju pasiskaitinėt šitą straipsniuką :D