Religijų 'dialogo' klausimu

[tekstas paredaguotas bralgio - Tamstele, prašom atidžiau rinkti terminus, esate svečiuose]

Sveiki,

pamaniau pateiksiu savo pamąstymus religijų dialogo tema, kuriuos 'publikavau' kitur:) Ką privers pamąstyti, galit brūkštelt savo argumentuotą nuomonę.

Reikia bet kurio tikinčiojo pirmiausiai klaust elementaraus klausimo, kuris išplaukia iš bilekokios masinės religijos: ar visas likęs pasaulis ('tik' 70proc. žemės populiacijos), tikintis į kitus dievus arba netikintis išvis, yra debilai (ar klaidatikiai, kažkokie nedadaryti, 'neimlūs' ir kurti vienintelio ir tikro senovės žydų dievo idėjai - čia vienas ir tas pats, vienžo debilai plačiąja prasme).

Ir spėk, ką išgirsi. Mykimą tamsesnių tikinčiųjų, arba labai sofistikuotą mentalinę gimnastiką iš raštingesnių tikinčiųjų. O kai kas nepagalvojęs ar su mažiau rievių galvelėj tiesiog drėbtels kažką panašaus į 'visi dievai geri, visi tiki į tą patį dievą'. Dėl religijų tarpusavio nesuderinamumo žmonės pjovėsi tūkstančius metų, bet dabar linkstama akcentuoti politkorektiškumą, religinį 'dialogą', kuris niekaip nesiderina su vieno dievo idėja ir atrodo labai juokingai :)

Dažnas musulmonas tau ims aiškint kad JO JO, peace, mes jėzų pripažįstam!!! ir tik dar kartą paklaustas pridurs - bet jis nė iš tolo neprilygsta mūsų vieninteliam ir teisingam Muhamedui :) Kitoj barikadų pusėj gi katalikai/judaistai tauzija apie vienintelį teisingą senovės žydų dievą. Kas teisus? :) Ir kaip gali teigti, kad teisus būtent tu? :)

Kad gimei čia, o ne ten?:) Vienas protingesnis tikintysis  man kažkada bandė tai aiškint per jo unikalią PATIRTĮ. Tiesa, nepasakė, ar 'patyrė' senovės žydų tą visą santabarbarą su vyriška dievų šeimyna ir hebrajiškais subtitrais, ar ką nors abstrakčiau. Bet netgi jei darysim prielaidą, kad jis 'patyrė' būtent senovės žydų dievų vyrišką trejybę, ir jei daleisim kad ta jo patirtis nebuvo tik haliucinacijos kurių pilnas visas mūsų pasaulis (čia per daug jau preziumuojam, bet tiek to) - jis vis dar lieka su klausimu, kodėl kiti žmonės to nepatiria, ir kas jei kiti 'patiria', kad dievas jam liepia sprogdint dangoraižius, kaip kiekvieno žmogaus kardinaliai skirtingos patirtys ranguojasi tiesos atžvilgiu, ir t.t.

Aš manau, kad iki galo prieš save ir kitus sąžiningas žmogus niekuomet negalėtų priskirti savęs kažkokiai tai vienai religijai, nes tai, emm, elementariausiai kvaila ir neapginama jokioje rimtesnėje diskusijoje. Čia beveik tas pat, kas su savo lyties, rasės ar tautos absoliutinimu. Nuo deizmo - teiginio kad yra kažkoks dievas ar supranatural [kuriam pasaulis nerūpi - bralgis] - iki teizmo - kad yra dievas kuriam rūpi ar tu valgai mėsą penktadieniais ar žvairuoji į kaimynę - yra šviesmečių atstumas.

Deizmui pagrįsti yra gana rimtų filosofinių argumentų, tuo tarpu teizmas yra tiesiog juokingas, I'm sorry, people.. Ir todėl nepykit, kad iš jūsų tų 'vienintelių ir tikrųjų' šaiposi, nes tokių gi pasauly yra daug, ir kiekvienas tikintysis galvą guldo už savąjį.. o kad nei vienas iš jų nėra tikras (arba tikras tik vienas iš dešimčių tūkstančių), gali logiškai suprotauti ir vaikas.