Pora Luc Adrian BRONKSO ŽIEDELIŲ

Bronksas dar nėra ramybės sala. Nužudymų ir nusikaltimų skaičius kelia nerimą, tačiau kvartalas darosi vis mažiau pavojingas. Šiame priešiškame asfalto, betono ir spygliuotos vielos pasaulyje mane labiausiai stebino magnolija: jos šešėlį matau ant vienuolyno sienos. Vidiniame kelių kvadratinių metrų vienuolyno kieme, atitvertame nuo miesto, broliai dirba žemę. Šios oazės, aptvertos plytų sienele ir vieline tvorele, centre skleidžiasi medžio stebuklas. Žydintis medis nedraugiškame mieste. Švytinti šypsena kenčiančiame veide. Vaikas, išgelbėtas iš mirties nagų. Pasiklydusi siela, vėl atgavusi savigarbą...

Kaip eucharistinės adoracijos metu brolius apninka miegas

Šie pranciškonai kaip visi amerikiečiai veiklūs, geri organizatoriai. Per dieną jie nuvargsta labiau negu auksiniai Volstrito berniukai. Kiekvienas jų atsakingas už daugelį sričių. Vienuolynas panašus į bičių avilį. Telefonas kaip strazdas šaipūnas skamba be perstojimo.

Kasdienis brolių maratonas turi dvi privalomas pertraukas: ryto Mišias ir šventąją valandą. Ši tyli Kristaus adoracija vyksta kiekvieną dieną kiekvienoje bendruomenėje, nuo penkių iki šešių vakare. Baigiantis įtemptai dienai susirenkama tyliai pasimelsti.

Brolis Robertas cituoja Blezą Paskalį: "Jėzaus agonija tęsis iki pasaulio pabaigos: visą šį laiką reikia budėti". Budėdami šią šventą valandą broliai grumiasi su klastingu miegu: nejučiom pradeda knapčioti.

Kiekvienas brolis savaip kovoja su pagunda užmigti popiečio miegu. Būtų taip malonu pailsėti smakrą padėjus ant pagalvės - barzdos... Brolis Teris, šią savaitę atsakingas už valgį, virtuvėje barškina kareivišku katiliuku, kad broliai neužmigtų. Brolis Šonas kaitalioja kūno padėtį: minutę sėdi, tris minutes klūpo. Brolis Bobas kosčiodamas skaito. Iškritęs iš rankų psalmynas prikelia.

Kai jau atrodo, kad klūpantiems broliams pavyko įveikti miegą, kažkas užknarkia.

"Kuriuos Viešpats myli, tais pasirūpina dar tebemiegančiais",- gieda psalmininkas. Taip visiems kartu garbinant Dievą, klūpančių vyrų choras susilieja su angelų choru ir paliečia Dievo širdį. - Tegyvuoja Kristus, kuris vardan mūsų išganymo neužmigo Getsemanėje. "

Apie tai, kaip įsilaužėliai gali būti atsiųsti Dangaus

Prieš dešimtmetį šis kvartalas buvo baisiai pavojingas, - per pusryčius po rytinių Mišių pasakojo brolis Stenas, - smurtas čia buvo pasiekęs kraštutinę ribą, galima buvo lengvai įklimpti į jo liūną.

Mūsų pradžia nebuvo lengva. Apie trečią valandą ryto už sienų girdėdavome duslius smūgius. Kartais - keistos muzikos garsus. Tai truko beveik mėnesį. Nuoširdžiai tikiu, kad nelabasis bandė mus įbauginti. Įsikibome į Jėzų. Kiekvieną vakarą pasiėmęs beisbolo lazdą apeidavau kiekvieną pastato kambarį, tikrindamas, ar nėra įsibrovėlio, iš visų plaučių giedodavau: "Aš myliu Tave, Jėzau, aš myliu Tave". Nesijaučiau saugus...

Vieną kartą atsisakiau besibeldžiantiems tipams atidaryti vienuolyno duris. Kalbėjausi su jais per groteles. Jie sakė norį tik stiklinės vandens, bet nujaučiau blogus jų ketinimus. Jeigu būčiau juos įleidęs, manau, būtų kilusios peštynės...

- Vienas pirmųjų mūsų darbų buvo laukiamajame išardyti kondicionavimo sistemą, ten ketinome įrengti koplyčią, - tęsė Stenas. Tas kondicionierius buvo neturto įžeidimas. Bandydami šį prakeiktą įtaisą nuimti, sugaišome visą dieną. Bet nepavyko. Net žaliūkas Teris kapituliavo... Nuėjom miegoti, melsdamiesi: "Viešpatie, Dangaus Valdove, pasirūpink tuo!"

Ir ką girdžiu apie ketvirtą valandą ryto gatvėje? Garsų bum! Iš savo celės pažvelgęs į gatvę, pamatau du tipus, nešančius kondicionierių!

- Ar juos vijotės?

- Ką tu, broli, - tarė Stenas, paėmęs man už rankovės, - jie atliko darbą, kurio neįstengėme padaryti per visą dieną, ir dar nemokamai išgabeno. Neketinau jų išplūsti! Jiems įkandin sušukau: "Ačiū, vaikinai, telaimina jus Dievas! Tikiuos, kad kondicionierius veiks!" Ne visi Apvaizdos atsiųstieji būna angelai, - užbaigia Stenas ir prapliumpa juoku.

Pagal Luc Adrian knygą GĖLĖS PRAGARE / BRONKSO ŽIEDELIAI, "Krantai" 2009