Pasimetimas

na, kiek aš esu susidūręs su atsivertėliais (pvz. savimi) tai visada taip būna :)))) Pradžioj atrodo, kad nereikia jokių pastangų, viskas tiesiog savaime liejasi. Žingsniuoji sau medžių viršūnėmis įsitvėręs Jėzaus rankos ir viskas ok :)))) vis tik paskui ateina laikas kai tos emocijos apsiramina.

Normalu, nes kitaip per daug pavargtum :)

Kai jau prasideda pirmieji "sausumo" ženklai - galima pradėt džiaugtis, nes reiškia, kad Viešpats į tavo atsivertimą pažvelgė atsakingai, ir nusprendė ne juokais tavimi užsiimti :))))

Tai reiškia, kad Jis po truputėlį išvalys visas iliuzijas, o po to nusives tave iki Kryžiaus. Bet tai ne iš karto. Jis moka kantriai leisti keliauti mums "savo" tempais :)))

Patarimas šitam žingsnyje - labai paprastas. Nueik į sielovados centro knygynėlį ir nusipirk kokią nors knygiūkštę - kad ir Daniel Ange "Broliška meilė, kuri teikia gyvybę". Ne milijoną ji ten kainuoja. Esmė tame, kad prasideda laikas, kai tavo tikėjimą teks maitinti, nes Dievas nukirps virkštelę. Gimtadienis baigėsi, prasideda pirmieji gyvenimo metai :))))))

Skaityk, kas neaišku - klausk. Pasiieškok maldų internete (saugokis erezijų!), paprašyk Ievužės - gal duos ką nors iš savo resursų :))) Tiesiog - po truputėlį teks pradėt pačiam rūpintis, kad tikėjimas bręstų, tvirtėtų. Tam reikalingiausi keturi dalykai:  reguliari išpažintis, reguliari Komunija, tikėjimo žinių gilinimas (skaityti, skaityti, skaityti!) ir bendruomenė. Na taip - penktas - pats svarbiausias - nuolat gerai išsimiegoti.

sėkmės :) džiaugiuos, kad atsikapstei iki šito momento :))) Nepamenu, ar tai su tavim kalbėjau apie šitą laiką, po KDJD... Gal ir ne... ten labai entuziastingai kažkas krykštavo :))) Aš tada sakiau: "nepraeis nė penki mėnesiai" :)))

sveikinu, su sveiku apsisprendimu paskutiniame sakinyje:).