Kartą gyveno linksma ir išdykus Pelytė. Kartą, kai tėvų namie nebuvo, Pelytė išbėgo į mišką pažaisti. Kai nusibodo žaisti ir išalko, susiruošė namo eiti. Eina eina, eina eina ir... neberanda savo namelių. Išsigando Pelytė, atsisėdo ant kelmelio ir verkia.
Pro šalį bėgo Zuikutis.
- Kodėl verki, Pelyte?
- Nerandu savo namučių. - atsako Pelytė verkdama. Zuikutis drąsus, jis ramina Pelytę:
- Neverk, aš tau padėsiu surast namus.
Pelytė apsidžiaugė ir abu patraukė ieškot Pelytės namučių. Ėjo ėjo, jie abu, o kaip nėr taip nėr Pelytės namučių. Pro šalį bėgo Ežiukas:
- Ežiuk, ežiuk, gal žinai kur Pelytė gyvena? - Klausia Zuikutis.
- Ne, nežinau, - papurtė galvą Ežiukas ir nupuškėjo toliau savo keliu. Pelytė vėl verkia, o Zuikutis ją vėl guodžia:
- Neverk, mes dar kieno nors paklausim kelio į tavo namučius.
Žiūri, aukštai medyje striksi voverytė:
- Voveryte, gal žinai kur Pelytės namučiai? - sušuko Zuikutis voverytei.
- Ne, nežinau, - atsakė voverytė. Pelytė vėl labai nuliūdo. O Zuikutis ir vėl ją guodžia:
- Na būk kantresnė, Pelyte, mes dar kieno nors pasiteirausim, juk kas nors žino, kur tu gyveni.
Taip jam sakant, pro šalį skrido paukščiukas. Tuoj Zuikutis jo ir klausia:
- Paukščiuk, paukščiuk, gal žinai kur Pelytės namučiai?
- Žinau, - atsakė Paukščiukas ir galiu parvest Pelytę namo. Bėk pelyte paskui mane.
- Valio, - net pašoko iš džiaugsmo Pelytė. Ji padėkojo Zuikučiui užpagalbą, atsisveikino su juo ir nubėgo paukščiuko rodomu keliu.
Paukščiukas parvedė pelytę namo, o atsisveikindamas pasakė:
- Daugiau neik viena į mišką, Pelytę. Kitą kartą gali neberast namučių.
- Nebeisiu - atsakė Pelytė. Ji padėkojo Paukščiukui už pagalbą ir nubėgo pas jau grįžusius tėvus.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Aš jau tikėjausi kažko netikėto, žmogau.:D ir gavau! ogi tai, kad nenutiko nieko netikėto. Pelytė grįžo į namus. :]
Šioje pasakoje paminėtas netgi tu :D. Juk pelytė miške sėdėjo ant kelmelio, o tai jau netikėta :D. iš kur tu ten? :DDDDDDDDDDDDDDDDD
net nepastebėjau, matyt kažkur pakeliui namo prisnūdęs buvau ir
toji pasinaudojo manim. regis iš ties netikėta, neįsigilinau pakankamai. mano kaltė.:D
ėėė, chebra - atsakydami į kažkieno konkretų komentarą spaudžiam "atsakyti" - ir kitus paraginam daryt tą patį! :)))
Atsiprašom. užfiksuot bandysim šią pastabą :)
teisinga reakcija :) per petį - plekšt, plekšt :)
:D ne visi efoto naudojasi.... todel... :DDD
aš jau irgi šimtą metų ten nebuvau... tuoj ištrins mane :)
kad ir tie, kurie naudojasi nespaudžia "atsakyti" :D Nieko, išmoksim :)))
vat tep vat gyveni ir mokaisi :)
helo, čia gi apie pasaką (kurioje kelmelius yra) reikia kalbėt, o ne apie efoto. o.O
Dareliui dėmesio trūksta :D paieškosiu kitos pasakos greitu laiku:DDDD
Graži pasaka. Maniau pats,Gintai,parašei :)
Deja ne :PPP
Labai graži pasaka Gintai ačiu tau,už nuostabią pasaka
Kam autorystė priskiriama šio įstabaus kūrinio, kuriame ir man vaidmuo yra tekęs? :D
Lietuvių liaudies pasakų rinkiniui :))))
kokie lobiai, kokie lobiai! Biški primena absurdo anekdotus :-D man patiko.
nors ir nemėgstu pasakų,bet ši man tikrai patiko.Šeip šita pasaka gal net ir pamoko...
Pasakoje juk visi žvėreliai norejo vis padėt,nors ir nesisekė visvien padėdavo.
Na nežinau, bentjau man tai iš šitos pasakos reikia pasimokint,kad reikia žmonėms padėti,nors ir tada kai ir nesiseka,visvien reikia nepasiduoti.[ypač jei tai yra draugas :) ]