Padėkit man
Domas 2011.10.18, 21:07
Dievas dirvoje pasodino mažą sėklytę - mane, Jis mane prižiūrėjo, laistė, augino ir iš žemės išdygo mažytis žalias stiebelis.
Bet atėjo metas, kai Jį pradėjau stumti toliau nuo savęs.
Gyvenau lyg nieko nebūtų įvykę, bet jau nebuvo kas mane augintu, prižiūrėtų.
Atėjo tikėjimo sausros laikas, mano lapeliai pradėjo džiūti, neturėjau kuom pasotinti savo sielą ir pradėjau "lysti" atgal į žemę.
Man reikia Jo Meilės, kuri mane pagirdo...
Padėkit man...
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Diskusijų komentarai
labai man š...
-
Kasdienė...
ačiū! kaip...
-
interviu su...
Mums...
-
Giesmių...
aš galėčiau...
-
Giesmių...
".. ir...
-
Kasdienė...
Kaip ir žad...
-
interviu su...
ooo, ači...
-
interviu su...
Apie nuodėm...
-
Kasdienė...
Nuodėmė...
-
Kasdienė...
Pritariu dė...
-
Kasdienė...
Tokios,...
-
Kasdienė...
Galbūt...
-
Kasdienė...
Naujausios temos
Įdomios temos
Kasdienė...
(9)
Dievo ženklai
(9)
Netikiu -...
(8)
Skaistumas ir...
(5)
Kvietimas...
(4)
Dėmesio kaiš...
(4)
Malda
(3)
SMĖLIS SAUJOJE
(3)
katalikiško...
(3)

Labas, Domai, ar tau pasakyt kuo sotint savo sielą? Tai jau pats ir atsakei, tau reikia Jo meilės, manai jos neturi? hm.. galiu pasakyt, jog tu juk ją turi, kiekvienas ją turi. :)
Psalmės... Psalmės... Jos ir sausroje girdo... kai iš nevilties gelmių šaukiesi, iš savo varganumo... iš savojo nieko...
Ooo, sausra... num jo, būna tokių, kad uch. Bet čia dar ir tikėjimo reikalas, kad nors tu pats Dievą palikai šone, Jis tavęs nepaliko. Tuom gali būti tikras! :) ir kartais tau pačiam sunku įžiūrėt, bet gal tam tylos periode Jis kažką augina tavy? vat kad pvz dabar Dievo Meilės troškimą... kas šiaip yr didelė didelė dovana... Tu juk atpažįsti, ko tau reikia! Gali tai įvardint. Ir to nori. O kaip kartais būna, kad viskas gerai, nu ir Dievas yra kažkur, bet ir gerai, kad yra, bet .. man Jo nereikia :)) O tau Jo reikia, kaip matosi iš to, ką parašei :) Tad ačiū, kad parašei... Maldoj.
Ar zinai, kad tu ne vienas tai patiriantis? Visi tikintieji anksciau ar veliau per tai eina. Nes... ir Jezus ejo. Pameni Jo zodzius: Mano Dieve, kodel mane apleidai?
Labai gerai, kad kreipiesi i brolius ir seses pagalbos, nes kartais tas stingdantis nezinojimas zmogu istumia i vienatve ir nevilti (o jau ji, kaip sako br. Tomas Mertonas, yra auksciausia puikybes forma). Ir ne tik del to. Gerai, nes tavo atvirumas silpnume provokuoja kitus pasitikrinti: "o kaip buna su manimi?". Snd ir man tai buvo labai sveika padaryti :)
Svarbiausia - nebijoti ir tinkamai sureaguot. Rezultatai gali skirtis is esmes :) Stai jei pasiduodi tam jausmui, jis tave dar labiau sugniuzdys ir tavo kentejimai netures prasmes. O jei ta savo sunkuma paaukosi uz ka nors (pvz uz koki nors zmogu, kuri myli ir nori jam padet) ir tikesi, kad Dievas priima sia tavo auka, pamatysi kaip vel atrasi sielos ramybe ir rysi su Juo. Sitaip mes bendradarbiaujame su Kristumi, o kancia tampa labai prasminga :)
O cia jau visai rimtas tokiu patirciu isaiskinimas.
Atsiprasau uz nelietuviskas raides.
Oho, super nuoroda! Ačiū! Man tai kažkaip tuo sausros periodu labai padėjo Šv. Kryžiaus Jono mintys apie kūno ir sielos naktį :) Ir tokia mintis, kad gali nieko nematyti ne dėl tamsos, bet dėl to, kad esi apakintas begalinės šviesos :D
Jis Tave pasodino, Domai. :) Žinau, kad šiuo metų nėra labai lengva ištverti Dievo siųstus išbandymus, bet reikia juos įveikti, nes tada būsim stipresnį. :)
Dievas yra davęs mums užduotį kuriai galbūt dabar mus ruošia per sunkumus, per išbandymus, pykčius ir kitokius būdus.
Žiūrėk, jis tave išaugino iš visiškai mažytes seklytės, tai yra džiaugsmas! Kiekvienas yra patyręs išbandymus juos įveikė. Dievas mus myli. :) Tu jo meile jauti net ir būdamas su mumis, giedodas giesmes, per maldą.
Tu išaugai, pamatei dienos šviesą! Koks buvai pradžioj ir koks esi dabar. :)
Dievas tau ir duoda/rodo tau meilę visada, tik jausk ją. Net būdamas pamokoje tai gali jausti, pvz. aš jaučių Jį, nes Jis mane sušildo savo saulės spinduliais. :)))
Dievas tave myli, ir jis visad šalia tavęs, jausk. Kai tau sunku Jis tave drąsina, ir laiko tau už rankos.
Gal tiesiog laikas nueiti išpažinties? :)
Nuo Dievo niekur nepabėgsi. Jis visur tave mato, tave girdi, tave žino. Kuo toliau nuo jo bėgsi - tik labiau save apgausi. Pakalbėk su Juo. Pakalbėk. Ir nebijok savo netobulumo.
Praeita savaite melsdamasis atradau gražų palyginimą :)
Lelija nepasirenka vietos augti. Ji dygsta ir auga ten, kur krinta sėkla: kietoje, molingoje žemėje ar purioje dirvoje. Aš taip pat esu savam "lauke" - gyvenu XXI amžiuje Lietuvoje, šiame mieste.
Lelija nenulemia to, kas auga aplink ją. Jai gali tekti kovoti su erškėčiais, ją gali užgožti saulėgrąžų galvos. Aš taip pat negaliu pakeisti to, kas vyksta aplink mane. Priklausau visuomenei, dalyvauju jos veikloje. Privalau užsidirbti pragyvenimui, įveikti ligas, sunkumus.
Nuo lauko lelijos visiškai nepriklauso oro kaita: ji turi iškęsti lietų ir sausrą. Aš irgi negaliu sutaikyti kariaujančių šalių, sustabdyti atmosferos teršimo. Negaliu paveikti žmonių, sėjančių baimę ir prievartą.
Lelija užaugo, įgavo spalvą ir formą. Jos grožis ir ateitis labai priklauso nuo to, kas vyklsta pievoje. Ir aš tapau tuo, kas esu. Mano sveikata, fizinės galios taip pat priklauso nuo aplinkos įtakos. Iki šiol visa, kas sukurta, man leido gyventi, nors galbūt daug kas ir kėlė pavojų.
Net Saliamonas nebuvo toks puošnus kaip lauko lelija. Nors man darė įtaką daugelis gyvenimo aplinkybių, esu vertingas/a Dievo akyse, t.y. Dievas mane myli tokį/tokią, koks/kokia esu.
Kiek žinau tai lelijomis jie vadino aguonas. Raudonas Raudonas. :)
Vedlys kuris vedė mus, iki to buvo viskas gerai, tai neamžina. Ir va per vieną vakara ar minutę labai daug ką galima pakeisti. :)
Ką statėt, tą sugriovėt. :)
Bet aš žinau, mes atsistatysim... Ne dabar bet gal vėliau...