Mūsų [munistų] požiūris Paskutinėmis dienomis

Paskutinės dienos, nauja tiesa ir mūsų laikysena

Puolę žmonės įveikia savo vidinį neišmanymą, apšviesdami savo dvasingumą ir protą tikėjimo „dvasia ir tiesa“.^{(Jn 4, 23)} „Tiesa“ gali būti dvejopa: vidinė tiesa, kurios moko religija ir kuri padeda žmonėms įveikti vidinį neišmanymą, ir išorinė tiesa, kurią atskleidžia mokslas ir kuri padeda žmonėms įveikti išorinį neišmanymą. Todėl mes galime išskirti du intelekto aspektus – vidinį intelektą, sužadinamą vidinės tiesos, ir išorinį intelektą, sužadinamą išorinės tiesos. Religijos formuojasi, kai vidinis intelektas siekia vidinės tiesos, tuo tarpu mokslas žengia į priekį, kai išorinis intelektas siekia išorinės tiesos.

Šiame kontekste „dvasia“ reiškia Dievo įkvėpimą. Dvasinės tikrovės pažinimas prasideda tuomet, kai ji suvokiama penkiomis dvasinio "aš" juslėmis. Šios juslės sąveikauja su penkiais fiziniais pojūčiais ir pasireiškia fiziologiškai. Kita vertus, tiesos pažinimas kyla iš žinojimo surankioto fiziniame pasaulyje, nes jis yra suvokiamas tiesiogiai mūsų fiziologinėmis juslėmis. Todėl pažinimas vyksta ir dvasinėje, ir fizinėje plotmėse.

Žmonės tampa pilnaverčiais tik tuomet, kai jų dvasinis ir fizinis "aš" susijungia į vienį. Vadinasi, dieviško įkvėpimo patirtis, įgyta dvasinio pažinimo keliu, ir žinojimas tiesos, įgytos pažįstant pasaulį fiziškai, turės derėti tarpusavyje ir kartu žadinti dvasingumą bei intelektą. Ir tik tuomet, kai dvasinis bei fizinis pažinimo aspektai darniai sąveikaus, mes pilnai suvoksime Dievą ir visatą.

Taip Dievas ugdo neišprususių, puolusių žmonių dvasingumą ir apšviečia jų intelektą dvasia bei šviesa. Su šiomis priemonėmis Dievas vykdo savo apvaizdą, kuria siekia atstatyti žmones į jų pirminę būseną, buvusią iki nuopuolio. Bėgant amžiams, atstatymo apvaizda palaipsniui kėlė žmonių dvasinį bei intelektualinį lygį pagal amžiaus nuopelną. Vadinasi dvasinės patirties kokybė taip pat augo, o kartu su ja gilėjo religinis bei mokslinis pažinimas.

Dvasia ir tiesa yra absoliučios, amžinos ir nekintančios. Tačiau kadangi jos atstato žmoniją iš visiško neišmanymo būsenos, jų mokymo laipsnis, apimtis bei jų išraiškos priemonės įvairiais amžiais skyrėsi. Senais laikais dar prieš Senąjį Testamentą, kai žmonės dar nebuvo apšviesti ir negalėjo tiesiogiai priimti tiesos Žodžio, Dievas įsakė jiems aukoti aukas, kaip Žodžio pakaitalą. Vėliau žmonių dvasingumas ir intelektas gerokai ūgtelėjo, ir Dievas, atėjus Mozės laikams, paskelbė jiems savo Įstatymą, o Jėzaus laikais Jis davė žmonėms Evangeliją. Jėzus leido suprasti, kad jo žodžiai – tai dar ne pati tiesa. Jis skelbė, kad jis pats yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.^{(Jn 14, 6)} Jėzus buvo tiesos įsikūnijimas, o jo žodžiai tebuvo jos išraiškos priemonė. Vadinasi, Jėzaus žodžių jėga ir apimtis bei jo mokymo metodas keitėsi priklausomai nuo to, kam jis kalbėjo.

Todėl mes turime suprasti, kad Biblijos eilutės – tai tik viena tiesos išraiškos priemonių, o ne pati tiesa. Naujasis Testamentas tėra laikinas vadovėlis, skirtas apšviesti žmones, gyvenusius prieš du tūkstančius metų, kurių dvasingumas ir protas buvo kur kas žemesnio lygio, nei nūdienos žmonių. Ribotos apimties tiesa, išreikšta simboliais ir palyginimais ir skirta mokyti ankstyvųjų amžių žmones, negali patenkinti šiuolaikinių, mokslo žinių trokštančių žmonių. Šiuolaikinius intelektualius žmones gali apšviesti tik žymiai aukštesnio lygio ir turtingesnio turinio knyga, parašyta taikant kuo moksliškesnį išraiškos būdą. Jos skleidžiamą tiesą mes vadiname naująja tiesa. Ši tiesa, apie kurią kalbėjome ankščiau, sujungs mokslą ir religiją į vienį, kuris padės įveikti ir vidinę, ir išorinę žmonių neišmanymo puses.

Panagrinėkime kitas priežastis, dėl kurių turi atsirasti nauja tiesos išraiška. Pati Biblija, kaip teigėme ankščiau, nėra tiesa, o tik vadovėlis, mokantis tiesos. Ji perteikia svarbias tiesos dalis simboliais ir parabolėmis. Kadangi šias dalis galime aiškinti įvairiai, daugelis tikinčiųjų dėl jų nesutaria ir yra pasiskirstę po įvairias religines denominacijas. Šio religinio susiskirstymo priežastys glūdi ne žmonėse, o pačioje Biblijoje. Nesantaika tarp religinių judėjimų gilės tol, kol neapsireikš nauja tiesa, galėsianti išaiškinti simbolius ir paraboles, nustelbiančius esmines Biblijos tiesas. Be šios naujos tiesos Dievo apvaizda, kuri bus paskelbta po krikščionybės susivienijimo, niekada nepasieks savo tikslo. Štai kodėl Jėzus pažadėjo paskelbti mums naują Tiesos žodį:

„Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.“ –Jn 16, 25

Tų laikų žmonės juo nepatikėjo, todėl Jėzus mirė ant kryžiaus, neišmokęs jų visko, kas buvo jo širdyje. Apie netikėjimą juo jis kalbėjo: „Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, kai kalbėsiu jums apie dangiškuosius? “^{(Jn 3, 12)} Negana to, Jėzus priduria, „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.“^{(Jn 16, 12)} Šie žodžiai atskleidžia jo sielvartą dėl to, kad net ir jo ištikimiausi mokiniai nesugebėjo suprasti visko, ką jis norėjo jiems pasakyti.

Nepaisant to, neištarti Jėzaus žodžiai neliks amžina paslaptimi. Kada nors šią paslaptį atskleis Šventoji Dvasia, paskelbdama naują tiesą, kaip Jėzus yra pasakęs:

„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.“ – Jn 16, 13

Be to, yra parašyta:

„Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.“ – Apr 5, 1

Žodžiai, kuriuos mums norėjo paskelbti Jėzus, užrašyti ir užantspauduoti šiame ritinyje. Kai Jonas pravirko, kad neatsirado verto atversti šią knygą ir ją perskaityti nei danguje, nei žemėje, nei po žeme, vienas vyresnysis pasakė, „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir septynis jos antspaudus.“^{(Apr 5, 3-5)} Liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala, simbolizuoja Kristų. Ateis diena, kai Kristus atvers knygą su septyniais jos antspaudais ir atskleis jos paslaptingą turinį žmonijai, paskelbdamas tikintiesiems naują tiesą. Štai kodėl parašyta, „Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių.“^{(Apr 10, 11)} Taip pat pranašaujama, kad paskutinėmis dienomis:

„…aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.“ –Apd 2, 17

Visi šie dalykai rodo, kad paskutinėmis dienomis galime tikėtis pasirodant naujos tiesos.

Mūsų laikysena Paskutinėmis dienomis

Nagrinėdami žmonijos istorijos raidą atstatymo apvaizdos požiūriu, pamatysime, kad naujas įsipareigojimas prasideda tada, kai baigiasi senas. Atitinkamai, naujo pradžia iš dalies sutampa su seno pabaiga. Pasibaigus vienai dienai, išaušta nauja. Tokiu metu gėrio ir blogio viešpatijos, kurios prasidėjo tuo pačiu metu, tačiau siekė skirtingų tikslų ir kiekviena davė savų vaisių pasauliniu mastu, pasiekia sankirtos tašką. Štai kodėl nūdienos žmonės jaučia savo viduje nerimą, baimę ir maišatį, nes nebėra gaires nurodančios ideologijos ar filosofijos. Išoriškai jie kenčia nuo vaidų ir karų, kariaujamų siaubą keliančiais ginklais. Paskutinėmis dienomis žemę nusiaubs gausybė stichinių nelaimių. Anot Jėzaus, „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų.“^{(Mt 24, 7)}

Viso šios nelaimės paskutinėmis dienomis vyksta tam, kad būtų įveikta blogio galia ir įkurta gėrio viešpatija. Tarp visų šių baisybių Dievas sėkmingai įsteigs besiformuojančios gėrio viešpatijos centrą, iš kurio mus lydės į naująjį amžių. Nojus, Abraomas ir Jėzus buvo svarbiausiomis praėjusių amžių Dievui tarnaujančiomis figūromis. Dabartiniu pereinamuoju istoriniu laikotarpiu mes turime rasti asmenį, kurį Dievas paskyrė centrine naujo laikmečio figūra tam, kad mes įžengtume į naują amžių ir įvykdytume Dievo valią.

Naujojo amžiaus apvaizda neiškils iš senojo amžiaus pelenų. Priešingai, naujasis amžius išleis daigus ir augs per paskutinį senojo amžiaus tarpsnį, ir tarp šių abiejų amžių kils konfliktas. Todėl žmonėms, besilaikantiems senų tradicijų, yra sunku suprasti ir priimti naują apvaizdą. Štai kodėl išminčiai ir šventieji, esantys naujos sistemos avangarde, dažnai būdavo persekiojami ir nukankinami. Pavyzdžiui, Jėzus, kuris pradėjo Naujojo Testamento amžių, apsireiškė Senojo Testamento amžiaus pabaigoje, suglumindamas ištikimus Mozės įstatymo pasekėjus. Žydų tauta jį atstūmė ir galiausiai nukryžiavo. Štai kodėl Jėzus pasakė: „Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius“.^{(Lk 5, 38)}

Jėzus ateis dar kartą baigiantis Naujojo Testamento amžiui. Jis paskelbs mums naują tiesą, padėsiančią pamatus naujam amžiui, kuris Biblijoje vaizduojamas kaip naujas dangus ir nauja žemė.^{(Apr 21, 1-7)} Jėzų, kurį per pirmąjį jo atėjimą žydai išjuokė kaip demonų valdovo Belzabulo tarną,^{(Mt 12, 24)} krikščionys vėl persekios per jo antrąjį atėjimą. Todėl Jėzus pranašavo, kad per jo antrąjį atėjimą „jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam“.^{(Lk 17, 25)} Todėl tie, kurie gyvena patogiai, laikydamiesi senojo amžiaus papročių, per šį pereinamąjį laikotarpį neišvengiamai stos prieš teismą kartu su senuoju amžiumi.

Puolusių žmonių dvasingumas yra ypač vangus, todėl, siekdami Dievo malonės, jie paraidžiui laikosi šventraštyje išdėstytų tiesų. Tokie žmonės negali lengvai prisitaikyti prie naujo amžiaus sistemos, net jei link jo artėja atstatymo apvaizda. Jie visi yra pernelyg prisirišę prie pasenusių senojo amžiaus doktrinų ir jų piešiamų ateities perspektyvų. Tą puikiai iliustruoja Jėzaus laikų žydų tauta, kuri buvo taip prisirišusi prie Senojo Testamento, jog neatsiliepė į Jėzaus kvietimą atverti naują apvaizdos skyrių. Kita vertus, tikintieji, kurie melsdamiesi pasisemia dangiško įkvėpimo, sugeba dvasiškai suvokti naujo amžiaus apvaizdą. Ir net jei jiems dėl to tenka priešintis seno amžiaus dogmoms, jie vis tiek reaguoja į dvasinius ženklus ir paklūsta naujos apvaizdos kvietimui. Nė vienas Jėzaus mokinys nepriėmė Senojo Testamento teksto paraidžiui. Jie veikiau pasikliovė savo dvasine patirtimi, pripildžiusia jų sielas. Atėjus paskutinėms dienoms, pamaldūs žmonės ir žmonės, kurie gyvena klausydami sąžinės, pajus savo širdyse nenumaldomą nerimą. Savo širdyse jie išgirs neaiškų dvasinį kvietimą ir raginimą sekti naujo amžiaus apvaizda, net jei jie ir nebus prisilietę prie naujos tiesos, galinčios valdyti jų veiksmus. Tai išrinktieji, kurie, kai tik išgirs naują tiesą, vienu laiku prisikels savo dvasia ir protu, nes juos pažadins dvasia ir tiesa. Tuomet jie galutinai suvoks Dievo apvaizdos poreikius, susijusius su nauju amžiumi, ir jie pasisiūlys su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu.

Mes gyvename paskutinėmis dienomis. Mes turime būti kuklūs ir, nuoširdžiai melsdamiesi, siekti dieviško įkvėpimo. Užuot perdėtai laikęsi įprastinių tiesų, mes turėtume atsiverti dvasiai tam, kad galėtume atrasti naują tiesą, nuvesiančią mus į naujo amžiaus apvaizdą. Kai išgirsime šią tiesą, suprasime, ar ji leis mums sudaryti vienį su Dievo valdymu. Mes turime savęs paklausti, ar dieviška palaima, gausiai trykštanti iš mūsų dvasios gelmių, yra tikra. Tik taip mes, paskutinių dienų tiesos ieškotojai, atrasime tikrojo išganymo kelią.