Marijos dogmos (4+1)
Chiramas 2010.12.09, 15:58
Sveiki, norėčiau, kad diskusija apie Marijos dogmas ir pamaldumą Dievo Motinai persikeltų į šią skiltį. Nes bijau, kad tarp Kasdienių evangelijų pasimes visi komentarai ir bus vėliau sunku surasti tą diskusiją. Taigi siūlau iš čia persikelti į čia:).
Bralgis pateikė vaizdingą palyginimą apie "užsinešimą ant posūkio", taip savotiškai iliustruodamas žmonių tikėjimo orientyro svyravimą tarp Marijos ir Jėzaus. Bet kodėl reikia galvoti, kad Marija, tai kažkoks kelkraštis, užribis? Ką galvojame apie keturias Marijos dogmas? O apie penktąją? Ar protestantai teisūs, kad Marija negali būti tarpininku tarp žmogaus ir Jėzaus? Šiuos ir kitus klausimus labai norėčiau aptarti šioje forumo temoje.
Vėliau parašysiu šiek tiek daugiau...
Žymės:
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Diskusijų komentarai
labai man š...
-
Kasdienė...
ačiū! kaip...
-
interviu su...
Mums...
-
Giesmių...
aš galėčiau...
-
Giesmių...
".. ir...
-
Kasdienė...
Kaip ir žad...
-
interviu su...
ooo, ači...
-
interviu su...
Apie nuodėm...
-
Kasdienė...
Nuodėmė...
-
Kasdienė...
Pritariu dė...
-
Kasdienė...
Tokios,...
-
Kasdienė...
Galbūt...
-
Kasdienė...
Naujausios temos
Įdomios temos
Kasdienė...
(9)
Dievo ženklai
(9)
Netikiu -...
(8)
Skaistumas ir...
(5)
Kvietimas...
(4)
Dėmesio kaiš...
(4)
Malda
(3)
SMĖLIS SAUJOJE
(3)
katalikiško...
(3)
sudėtinga su tais tarpininkais. negalima neigti, kad protestantai "čiuožia į pievas", kaip stebisi tų tarpininkų gausa.
Dievo neįmanoma pažinti, jei Jis pats neapsireiškia. Ir štai - Jėzus, tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Pats tapęs žmogumi. Dievas, kuris panaikino ribą tarp dangaus ir žemės. Tarpininkas, kuris sunaikino nuodėmę bei mirtį ir per kurį artinamės prie Tėvo.
Liuks.
Ir va čia protestantai iš nuostabos kilnoja antakius - kam dar reikalinga Maija-Tarpininkė? Juolab, kad jei pašniukštinėtume senus kantičkų tekstus, tai vargu ar pritartumėm ten piešiamam vaizdui :) Jėzus rūstus, Marija jį permaldauja ir tada pagaliau jau (neaišku, ar iš Jo, ar iš Jos rankų) gauname amžinybės viltį.
Kaip sakiau - bangavimai.
Teologiškai, žinoma, galima išvartyti ką nori ir kaip nori. Mariją galima arba visiškai išbraukti, arba padaryti kone lygia Jėzui :) Bet galiausiai visi šie "vartymai" atsiremia į tai koks mūsų santykis su Ja. Tam kuris yra patyręs Marijos veikimą savo gyvenime, gali būti labai skaudu girdėti kad ir menkiausius nepagarbos atgarsius kieno nors kalbėjime. Kita vertus, tam kuris per Šventosios Dvasios prisilietimą atrado gyvą ir artimą santykį su Jėzumi - Marija (greta visos pagarbos jai), visiškai "teisėtai" gali atrodyti viso labo "didžiausios pagarbos verta mergelė". Be jokio gilesnio santykio su Ja ieškojimo. Nes "vieno Jėzaus gana" :)
Tiesiog bandau parodyti, jog Marija (kad ir kaip mes Ją gerbtume) nėra mūsų tikėjimo šerdis :)
Katalikybė (kaip ir visa krikščionybė) pirmiausia tiki Dievą - Vieną, Trijuose Asmenyse. Tiki, kad Tėvas yra viso ko Kūrėjas ir Palaikytojas. Tiki, kad Sūnus, per kurį visa yra sukurta, tapo žmogumi ir išgelbėjo mus iš nuodėmės. Tiki, kad Šventoji Dvasia yra išlieta visai žmonijai, apsireiškia dovanomis ir padeda pažinti Viešpatį.
Štai čia - centras. Šerdis, sine qua non.
Tada - antras lygmuo. Bažnyčia ir Sakramantai (ypač Eucharistija, kaip viso mūsų gyvenimo su Dievu centras ir veiksmingumas).
Tai, pavadinkime, "antrasis sine qua non".
Ir tik tada (ar lygiagrečiai, ar trečioje vietoje) randame Mariją, kuriai skiriame "ypatingą gerbimą". Kuri, šiaip jau, nepriklauso esminiams (griežtąja ir siaurąja prasme) mūsų tikėjimo "stulpams".
Nepaisant to, nuo pat ankstyvųjų katalikybės žingsnių matome nuoširdų tikinčiųjų prisirišimą, santykį su Marija. Tai yra gerai ir gražu. Per tai taipogi apsireiškia Dievas. Faktas. Tačiau ne mažesnis "faktas" ir tai, kad ieškoti pusiausvyros visuomet reikia :)
Pamenu, tik atėjęs į seminariją sužinojau, kad mūsų tikėjime Jėzus yra svarbesnis nei Marija :-o
Mano asmenine nuomone Marijos kaip Tarpininkės įvaizdis neturi ateities. Kur kas geriau būtų gilintis į Marijos kaip Mokinės ir Užtarėjos slėpinius. Marija kaip Tarpininkė... hmz... labai jau miglota. Nes tas "rodymas į ... " yra būdingas kiekvienam meilės santykiui. Jėzus rodo į Mariją ne ką mažiau, negu Marija - į Jėzų. Bet kažkodėl nevadiname Jėzaus "Tarpininku tarp žmonių ir Marijos" :)
Specialiai kalbu šiek tiek "iš kitos barikadų pusės" - man rodos suvokti kaip mąsto kitas žmogus, kurio nuomonė skiriasi nuo maniškės, yra pirmas veiksmas, norint ieškoti tiesos. Bet "pro" ir "anti" marijininkų diskusijose dažnai matau neįsiklausymą, kuris atveda į tarpusavio nesupratimą ir galiausiai - į nepagarbius svaidymusis kaltinimais...
Ko gero ta pirmoji taisyklė kalbanti apie tikėjimo reikalus: "žvelgti į tai kas mus vienija, o ne tai kas skiria", čia galioja visu pajėgumu :)
Vakar skaičiau Tomą Mertoną. Yra toks skyrelis T. Mertono knygoje "Naujosios kontempliacijos sėklos"- "Moteris, apsisiautusi saule".
Labai gražiai jis rašo apie Mergelę Mariją kaip apie labiausiai varganą, labiausiai tuščią, labiausiai šventą, labiausiai paslėptą Dieve... "... galiu ją surasti, jei ir pats tapsiu paslėptas Dieve'- rašo jis.
Ir kartu rašo apie ją kaip apie tobulo skaidrumo langą į Šviesą mūsų tamsoje. Paties Dievo sukurtąjį tobulą langą mums į Jį patį...
Taigi, abiem kryptimis... Tačiau nededant lygybės ženklo. Nes, visdėlto, Mergelė Marija yra Kūrinys.
Jėzus nėra Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Jėzus - Dievas patapęs mums Mokytoju ir iš didelės Meilės žmonėms pasitarnavęs ir net pasiaukojęs už mus, padaręs tai, ko joks žmogus nebūtų įstengęs padaryti - tik vienas Dievas.
Bet štai Marija - tikrų tikriausia ir vienintelė Tarpininkė tarp Jėzaus ir mūsų. Taip ir meldžiamės 'mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja'. Niekas kitaip nenueina pas Tėvą tik per Kristų, bet niekas kitaip nenueina iki Kristaus tik per Mariją. Vienas iš karmelitų mokymų - Marija yra modelis kaip gimdyti Jėzų. Marija - žmogus, kuris iš Dievo malonės pagimdė Dievą. Nežiūrint to, ar esi vyras ar moteris - mūsų širdis yra ėdžios Jėzui Kūdikėliui gimti, įsčios Jėzui pagimdyti. Mano tėvas sakydavo, kad namai be Švento paveikslo - tvartas. Mūsų širdis be Jėzaus - toks pats tvartelis. Todėl jei Jo ten nėra - ir elgiamės kaip tvarto gyventojai:)
"Dievo neįmanoma pažinti, jei JIs pats neapsireiškia". Bet reikia prašyti tos malonės malda. Maldoje aiškių aiškiausiai atviru tekstu sakoma - "Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi!" Melskime, kad Dievas pripildytų mus savo malonės, kad Jėzus galėtų mūsų širdy gimti iš Šventosios Dvasios. Iš Šventosios Dvasios, kuri yra apvaisintoja, dovanų dalintoja... Marija - Dievo dovana mums, Dievo įrodymas, kad žmogus gali gimdyti Jėzų kaip Šventumą savy ir rodo kaip turime gimdyti Šventumą: besąlygiškai tikime ir pasitikime Tėvu, išpažįstame savo tikėjimą, meldžiame Jo malonės, pastojame iš Šventosios Dvasios ir mūsų tvartelyje- jei ponas Dievas panorės- gimsta Šv, Kūdikis. Tada Jį maitiname ir auginame (kažkur čia Algis rašė, kad gimusiam kūdikiui reik duoti valgyti:), mokome Mokytojo gyventi pagal Tėvo valią ir įstatymus ir tada turime viltį per JĮ - Jėzų, Jo vedami įeiti į Tėvo Dangaus Karalystę. Amen.
Ir karmelitai, ir R. Cantalamessa "Marija - Bažnyčios veidrodis" kalba apie tai.
"niekas kitaip nenueina iki Kristaus tik per Mariją"
šypsaus :) reiškiasi protestantai, sakydami, kad žmogų iki Kristaus pažinimo atveda Šventoji Dvasia - klysta?
Na taip, ironizuoju. Tiesiog manau, kad Marijos klausimo svarstyti vien katalikybės kontekste neįmanoma. Nes protestantai kuo puikiausiai gyvena ir be jos. Žydai gyvena ir be jos. Musulmonai gyvena ir be jos (na taip, žinau tą katalikų mėgstamą sakinį "gerbia ją kaip pranašo motiną", kurio beveik nė vienas iš jį cituojančių nesupranta).
Katalikybėje su Marija viskas ok :) Bet va kai katalikai pradeda kalbėtis su kitais krikščionimis, prasideda kažkokios nevykusios "Romeo ir Džuljetos" parodijos, kurias išvertus į žmonių kalbą gautųsi kažkas panašaus į: "mylėk, arba akis iškaposiu".
Man rodos, būtų kur kas vaisingesnis kelias įsiklausyti į tai ką apie Mariją kalba kiti krikščionys. Netgi kitos religijos. Bet "įsiklausyti" ne ta prasme, kad "prisipešioti patvirtinimų savo nuomonei" :)
Prašyčiau suprasti mane teisingai - aš tikrai nei menkinu Marijos vaidmenį Išgelbėjimo istorijoje, nei esu koks nors "antimarijininkas". Specialiai šiek tiek laistau čia alyvą į ugnį.
Nes galiausiai, provokuojantis klausimas lieka atviras:
Taip, Marija yra būtina Išgelbėjimo istorijoje. Bet ar ji būtina mūsų tikėjime? Ta prasme - jei kiekvieno krikščionio tikslas ir pašaukimas yra amžinas gyvenimas Trejybės Meilėje, tai kur tada šiame tikėjime telpa Marija? Juk pas Tėvą mus nuveda Kristus. Pas Kristų mus atveda Šventoji Dvasia. O Šventoji Dvasia mums suteikiama Krikštu.
Kuo gi tada Marijos rodymas į Kristų skiriasi nuo kokio nors Tomo Akviniečio, ar Augustino, ar Kudikėlio Jėzaus Teresės rodymo į Kristų? Sėkmingai galime juos visus vadinti "tarpininkais", nors tai ir baisiai netinkamas žodis, nes jie greičiau jau yra liudytojai. Juk ne per juos bet dėl jų užtarimo ir dėl jų pavyzdžio mes geriau pažįstame Kristų.
Todėl ir sakau, kad žymiai daugiau prasmės matau žvilgsnyje į Mariją kaip į Mokinę, kuri giliausiai iš visų žmonių pažino Jėzų ir todėl gali liudyti; ir kaip į Užtarėją (kuri gyveno kartu su Jėzumi ilgiau nei bet kuris kitas žmogus, ir jos kaip Motinos santykis su Jėzumi yra vienintelis visoje Visatos istorijoje), kuri tiek išgyvenusi gali suprasti ir užtarti tuos kurie išgyvena tą patį.
Tarpininku vadinčiau tik Jėzų Kristų. Nes tik su Juo, per Jį ir Jame... apie nieką kitą taip nesakome. Net apie Šventąją Dvasią.
Noriu sugrįšti prie šio tamstos teiginio: "Musulmonai gyvena ir be jos (na taip, žinau tą katalikų mėgstamą sakinį "gerbia ją kaip pranašo motiną", kurio beveik nė vienas iš jį cituojančių nesupranta)."
Musulmonai pripažįstą lygiai tą patį Marijos atžvilgiu, ką ir katalikai, išskyrus tai, kad iš jos gimė Dievas. Jie pripažįsta, kad Jėzus yra mesijas, Dievo apdovanotas pranašystės galia, kartu ir atpirkėjas, Dievo siųstas gailestingumas ir pan (Tą sužinojau klausydamas debatus tarp musulmonų ir katalikų teologų). Kas liečia Mariją, pagal juos ji net nėra įprastas žmogus: jį nekaltai pradėta, Jėzus gimė iš šventosios dvasios, ir ji išlieka amžinai tyra. Trys dalykai už kuriuos Musulmonas galėtų paaukoti gyvybę. Net pagrindinėse Europos piligrimų vietose (Fatima, Lurdas, Medjugorje) yra sutinkama nemažai musulmonų.
Bralgis rašė:"Kuo gi tada Marijos rodymas į Kristų skiriasi nuo kokio nors Tomo Akviniečio, ar Augustino, ar Kudikėlio Jėzaus Teresės rodymo į Kristų? "
Gal Tomas Akvinietis buvo be gimtosios nuodėmės? Gal pagimdė Dievo sūnų? Gal jis paminėtas Biblijoje? Aa?
Su dideliu įdomumu neseniai peržiūrėjau musulmonišką filmą apie Marijos gyvenimą iki Jėzaus gimimo. Filmą pastatė Iraniečiai. Nepaisant, tam tikrų epizodinių skirtumų, nedrįsčiau teigti, kad Marijos vaidmuo labai jau yra supaprastinimas pas muslmonus.
Biblijoje apie Tomą Akvinietį kalbama lygiai tiek pat, kiek ir apie Marijos buvimą be gimtosios nuodėmės :)
Nu gerai, gerai, sutinku su tuo ką sakai. Tiesiog šiandie tokia ginčijimosi nuotaika užslinkusi :)
Taip, nebent šita eilutė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ Ką reiškia "malonėmis"? Ar malonė - tai Jėzus, ištarus malonė - atsirado Jėzus? Ar Ji jau buvo tomis malonėmis apdovanota anksčiau?
Protestantai neklysta. Būtent Šventoji Dvasia žmogų veda. Marija tapo Šventosios dvasios sužadėtinė, buvo pripildyta Malonės ir tada iš Šventosios Dvasios gimė Jėzus joje. Jėzus neatėjo į žemę kitaip tik per žmogaus kūną. Kalbame apie nėštumo periodą, iki gimdyvinį periodą:) Dievas norėjo mums parodyti per pačią kukliausią, pačią paprasčiausią kaimo mergelę Mariją, kad kiekvienam mūsų gali 'nutikti' tokia malonė, kad mes galime, o gal ir net privalome...
Tolimesni Chiramo pastebėjimai - nėra pro šalį:)
Tu paslėpei nuo galingųjų ir apreiškei mažutėliams:))))
Man vis dar nėra aišku, kaip bažnyčia traktuoja Marijos tapimo mesijo motina priežastį?
a) Ar Marija dėl savo pavyzdingo religingumo ir dvasios tyrumo pelnė malonę prieš Dievą ir todėl gavo galimybę tapti Kristaus motina?
b) Ar Dievas iš anksto pasiuntė Marija į šį pasaulį, atskirdamas nuo polinkio į nuodėmę, kaip iš esmės tyrą kūrinį, kuris tapo šventomis įsčiomis Dievo Sūnui?
Jei atsakymas yra "b". Tai net sunku Mariją ir bevadinti paprasta (suprask - atsitiktine) kaimo mergele. Na de facto ji tokia buvo, bent jau socialine prasme. Bet jei Dievas per pranašus skelbė ateisiantį mesiją, tai matyt naivu tikėtis, kad Jis tiesiog lauktų kol atsiras savaime atpirkėjui pagimdyti verta motina. Mano supratimu, Marija yra "planingas" Dievo kūrinys (naujoji Ieva). Matyt Gabrieliaus apreiškimas jai buvo pasirinkimo kryžkelė, taip kaip ant kryžkelės atsidūrė Jėzus alyvų sode.
Gal aš čia ir naiviai samprotauju, bet pasidiskutuoti norisi, savo sultyse virti atsibosta. :D
Beje, kaip ten su ta penkta dogma? Marijos bendraatpirkėjos dogma (Co-Redemptrix). Esu skaitęs komentarų, kad kaikurie pavieniai katalikai yra pasiryžę apostazei, jei tik ši dogma bus priimta. Aš asmeniškai būčiau nieko prieš jei tokia dogma atsirastų, kažkokios žalos tame nematau, gal tai visai būtų pozityvu. Ar yra šansų, kad ši dogma bus priimta, girdėjau, kad jau eilę metų net peticijos rengiamos, renkami parašai ir t.t.
Kokia jūsų nuomonė?
Truputį keista, bet dažnai kalbant apie Mariją kalba pasisuka į savotiškos konkurencijos aspektą tarp Jėzaus ir Marijos. Mano paties supratimu, tai nėra gretutiniai dalykai, viskas vienoje tiesėje, kelyje, kuris galų gale veda į Dievą.Neįmanoma garbinti Dievo motinos, tuo pačiu negarbinant Jėzaus. Vargu ar tai kaip nors atskiriami dalykai.
Kalbant apie tarpininkavimo koncepciją, tai man visai patiko vieno dėduko aiškinimas (žiūrėjau "jutubėj":) . Pasak, jo, Marija savo kaip tarpininkės vaidmenį simboliškai atskleidžia Kanos vestuvėse. Čia Marija perduoda Jėzui svečių rūpestį, kad nėra vyno. Logiškai mąstant, negi Jėzus pats nesusiprastų to pastebėti arba kodėl jis tokį pageidavimą išgirsta būtent iš savo Motinos? Nors iš pažiūros tai lyg buitiška situacija, bet nemanau kad čia viskas taip paprasta. Juk Jėzus kuomet dykumoje liepė nudžiūti figmedžiui, jis tai darė ne iš žmogiško alkio, o norėdamas šį tą svarbaus parodyti, pailiustruoti sugretindamas figmedį su žmogumi, kuris neduoda dvasinių vaisių. Kanos vestuvėse yra keletas svarbių epizodų: visiems gerai žinomas Jėzaus kreipinys į Mariją - moterie; tikėtina, kad tai aliuzija į pradžios knygą arba Jono apokaliptines vizijas. Taip pat labai svarbi Marijos frazė: "daryite ką jis jums lieps". Ar čia Marija kalba tik apie vyną? O gal tai vieni svarbiausių jos žodžių, charakterizuojančių jos skatinimą besalygiškai paklusti Sūnui. O kas yra vanduo ir vynas? Ar tai nesimbolizuoja Jėzaus gailestingumo versmių. Gal ir mums, kaip tiems vestuvių svečiams reikia paprašyti Dievos Motinos, kad ji padėtų perkeisti save, ir jos užtarimo prieš Sūnų dėka iš vandens virstume geriausiu vynu.
Kitas momentas, kuris gali įnešti aiškumo, tai Marijos asociatyvumas su sandoros skrynia. Neseniai klausiau vieno radio įrašo kur tai labai išsamiai išnagrinėta. Iš tiesų, likau lengvai šokiruotas tuo (ką galbūt jau žino kiti), kad skaitant ST ištraukas apie sandoros skrynią ir šalia gretinant NT Marijos vaidmenį išryškėja įdomūs panašumai.
Pavyzdžiui: Žydų sandoros skrynia buvo pagaminta iš gryno aukso ir kitų taurių brangių medžiagų, jos viduje patalpintos plokštės su Dievo įsakymais žmogui. Marija kaip toji sandoros skrynia pati yra kupina tauriausių vertybių ir tyriausios sielos, o savo įsčiose nešiojo ne akmens plokštes, o gyvąjį Dievo žodį. Jei gerai pamenu žydai bekariaudami buvo laikinai netekę savo sandoros skrynios, tačiau kai ją atgavo Dovydas iš džiaugsmo šoko ir dainavo garbindamas Dievą ir po to sandoros skrynia trims mėnesiams liko Jeruzalėje. Kai Marija atkeliavo pas Elzbietą, šioji su dideliu džiaugsmu pasveikino Mariją, atpažindama joje gimsiantį Dievo žodį, o Elzbietos kūdikis įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo, tarsi Dovydas atgavęs sandoros skrynią, po to Marija liko Jeruzalėje trims mėnesiams. Įdomu ir tai, kad Apreiškimo Jonui knyga anksčiau neturėjo skyrių, kurie atsirado vėliau. Jei imtume 11 skyriaus pabaigą ir sujungtume su 12 pradžia gautume vėl įdomią Marijos ir dangiškos Sandoros skrynios analogiją:
Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.
Čia galime suprasti, kad Sandoros skrynia ir moteris yra vienas ir tas pats tęstinis ženklas, nes po to kai Jonas pamato slibiną danguje, jis jį įvardina kaip "kitą" ženklą, nebe tą patį. Moteris - skrynia, kurioje ne akmens plokštės, bet gyvojo Dievo žodis.
Mūsų liturginėje praktikoje ypač ankstesnėje, būdavo propaguojama didžiulė pagarba bažnyčių tabernakuliams (sąlyginai), bet ne dėl jų pačių, o dėl to, kad jame saugoma Eucharistija. Jei jos jame nebūtų, tabernakulis būtų tik simbolis. Marija yra tas gyvasis tabernakulis, neatsiejamas nuo jo viduje esančio gyvojo Dievo. Dvasios indas, garbės indas, įstabaus maldingumo indas. ...Ar gali būti kokia nors dar konkurencija tarp tabernakulio ir jame esančio Kristaus kūno? Negaliu to net įsivaizduoti...
Na, pats uždavei klausimą, bet pats išsamiai į jį ir atsakei. Net nežinau, ką galėčiau pridurti.
Nebent tik iškelti kitą klausimą. Štai pvz. šv. Maksimiljonas Kolbe sakė, kad Marijos valia=Jėzaus valia ir, kad mes turime atsiduoti Marijai (jau nekalbant apie Liudviko Marijos Grignon de Montfort knygą "Apie tobulą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai", kur skatinama atsiduoti Marijs vergijon ar pan.) norėdami sekti Kristų. Įdomių dalykų yra toje mūsų Katalikų Bažnyčioje. Tiek visko prisikaupę, net neįmanoma per gyvenimą visko iškapstyti. :)
Va čia kun. V. Aliulio strapsnis geras: http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-07-vaclovas-aliulis-mic-praside...
Ačiū, skaičiau šitą ir visus kitus gerb. kunigo Aliulio straipsnius. Taip pat skaičiau ir tavo minėtą Liudviko Marijos Grignon de Montfort knygą. Tai tikrai įdomūs tekstai.
Šią temą pavadinau "Marijos dogmos (4+1)", nes įdomu išgirsti ir kitų nuomones dėl jau dešimtmečius siekiamo penktosios dogmos paskelbimo. Ar šis procesas sutojo? Ar dabartinis popiežius ką nors šia tema yra užsiminęs?
Priminsiu, kad penkotosios dogmos paskelbimo idėja atkeliavo iš Marijos apreiškimo Amsterdame.
www.ladyofallnations.org/messages.htm
Ooo... Nieko nežinau apie Marijos apreiškimą Amsterdame... Kada čia buvo?
Kažkaip ir aš nieko jau nebegirdėjau senokai dėl tos 5 dogmos. Kažkaip nesigilinau į tai, nes kol kaip nors oficialiai ir rimtai nesvarstoma, tai ir nesusimąstau. :)
Šiaip giliai nekapstant, tai mano nuomone dėl bendraatpirkėjos titulo panaši kaip tavo. Tik gerai būtų, kad teologiškai pagrįstų kas ir kaip. Manau tas kyla iš Marijos pasiaukojimo ir užtarimo, tiesiog kitas žingsnis. Bet nespeliosiu, pažiūrėsim kaip bus. Šiaip Katalikų Bažnyčia man autoritetas, tad nemanau, kad Ji paskelbs ką nors ilgai ir nuodugniai neapsvarsčiusi ir be pagrindo. :)