Kokia Dievo prasmė?

Jei tikrai yra taip, kaip sakai paskutiniam sakinyje, tai sveikinu! Nes tas, kuris sakosi jau radęs, meluoja. Visi mes čia vienaip ar kitaip ieškantys.

Bet dar vis nesu tikra, kad nebarstau veltui perlų, bandydama diskutuoti su žmogum, kuris visus už nosies vedžioja, nepyk, susidaro toks įspūdis, nežiūrint į tai, kad po šia tema rašai Dievą ir Mariją didžiosiomis. (Manau, kad ir tavo vardas bei pavardė išgalvoti, panaudojant žodžio „karas“ šaknies pirmąsias raides).

Matosi, žinai pakankamai daug, kad išmoktum savo žinias pakreipt tavo dvasiai naudinga linkme, tačiau tas tavo užsispyrimas... o galbūt kažkada buvęs didelis sužeidimas tavo ar tavo protėvių gyvenime neleidžia tau to padaryti... kitaip, - nuoširdžiai ieškantis žmogus klausinėtų neįžeidinėdamas tikinčiųjų ir neužduotų suktų bei klaidinančių klausimų, norėdamas kažkaip sumenkinti auditorijos autoritetą.

Bet nežiūrint į tai, kai kurie tavo keliami klausimai dėl neteisybių Bažnyčioje, tarp tikinčiųjų, dėl nuolat daromų klaidų, yra teisingi ir naudingi mums, krikščionims. Nes mes – taip pat klystantys žmonės ir vargas mums, jei imsim per gerai apie save galvot. Visas skirtumas tik tame, kad mes pasiTikim Jėzaus mokymu, laikom Jį Viešpačiu ir bandom sekti. Mūsų pastangos nukreiptos kurti, bet ne griauti. Tokių epitetų, kaip narcizistas, niekaip nedrįstume tarti, o Dievą šloviname iš meilės ir suprasdami, kad niekas kitas mums neparodys tikresnio kelio ir neišves per šio pasaulio klystkelius ir painiavas.

Taip, iš tiesų, kai esi „Dievo pagautas“, imi nuolat galvoti apie Jį, trokšti garbinti ir bijai nuodėmės, kuri griauna ne tik tave patį asmeniškai, bet ir visus aplink esančius. Šita patirtis, skirtingai nuo tavosios, yra ne varginanti, o kaip tik - kelianti ir atgaivinanti. Tik vat ateistai iš savo varpinės mato kitaip ir nepagarbiai ima vadinti lankstymusi, vergiška baime ir pan.

Bet tai jau – jūsų problemos, mūsų tai niekaip nežeidžia, o net atvirkščiai, kiekvienas pažeminimas, kurį nukenčiame linkėdami jums gero, yra dalyvavimas kartu su Jėzumi Jo visų žmonių Atpirkimo aukoje.

O pasaulio sugadintas vaikas – tai visų pirma išpopintas ir reikalaujantis sau, nenorintis mokytis ir siekti, bet norintis, kad dėl jo keistųsi kiti, nemokantis pastebėti kitų poreikių ir patarnauti. Šitaip pamažu kitus vartojantis žmogus išsipučia kaip balionas ir pasidaro „didesnis“ už visus, dažnai ir už Patį Dievą. Ir tai gali atsitikti įvairiam amžiaus tarpsny – vaikystėj, paauglystėj ar net brandžiam amžiuje, kai, tarkim didelė finansinė sėkmė aptemdo protą ar didelė nesėkmė užaugina norą keršyti.

Gražūs man maži žmonės ir tokių ne tiek jau daug sutinku. Net Bažnyčioje.

Kodėl manote, kad žmogus būtų tobulas ir tobulai laimingas, kai už jį viskas būtų padaryta? ...Kai viskas iš karto būtų duota dovanai. Ar Dievą galėtume vadinti tobulu, jei jis mums primestų visą likimą ir išsivystymą, nepalikdamas saviraiškos, savikūrybos, atradimo džiaugsmo? Dievas myli savo kūrinį, ir nori kad jo kūrinys jį mylėtų laisva valia, o ne iš anksto suprogramuotai. Dievas būtų savimyla, jei sukurtų tik sau paklusnius klapčiukus, be teisės jiems svarstyti, ieškoti ir klaidžioti. Dievas žmogų sukūrė iki tos ribos, kada žmogus gali būti atsakingas už save, panašiai kaip mūsų tėvai mus išleidžia studijuoti į kitą miestą bei kloti gyvenimo kelią sau patiems. Dievas žinojo, kad ne kiekvienas žmogus seks tiesos keliu, tačiau tie kurie sieks pažinti Dievą, tai padarys savo laisva valia. Kiekvienam suteikta galimybė bet kurią akimirką atsiversti ir sugrįžti. To sugrįžusio meilė Dievui bus daug vertesnė už nuolatinių pavyzduolių ir teisiųjų. Prisiminkime gi palyginimą apie sūnų palaidūną. Arba palyginimą apie sėjėją, kuris berdamas grūdus į dirvą irgi žinojo, kad ne kiekvienas grūdas sudygs, žinojo, kad ir piktolės dirvoje žels, tačiau stengėsi ir dirbo dėl tų grūdų, kurie duos derlių...

Neveikia Aironos mygtukas "atsakyti", todėl padedu čia.

Pats klausimas sukonstruotas neteisingai (suktai), todėl tarsi norisi atsakyti į jį, priimant už tiesą, kad taip ir buvo - “.Būdamas visažinis jis tikrai numatė, kad žmogus elgsis blogai...”.

Tačiau aš manau, kad Dievas ir po pasaulio sukūrimo išliko kuriantis Dievas (lig šiandien), o kadangi žmogus – pagal Jo paveikslą, tai ir žmogus – kuriantis asmuo, kuriam leista dalyvauti šiam procese. Jeigu kada nors esi ką nors kūrusi, žinai, kad pradžioje nesi tikras, kuo tai baigsis ir tik pabaigęs gali tarti: “gera” arba “nelabai” :)

Ties žmogaus apsisprendimu pasirinkti blogį (nepaklausyti Dievo) tik prasideda žmonijos istorija žemėje, kur dažnesni "nelabai" :) (nežinome, kaip būtų viskas išsirutulioję, jei žmogus būtų pasirinkęs kitaip, gal būtų nuolat "gera"). Tvirtinti, kad Dievas viską pramatęs į priekį, tai tas pat, kas netikėti, jog mes ir dabar (!) laisvai pasirinkdami įtakojam baigtį. Tikėjimas, kad viskas už mus jau nuspręsta, tai tikėjimas likimu, toks tikėjimas žmogų daro infantilišką, o Dievas leidžia mums keisti savo ir savo artimųjų gyvenimus, Jis gali būti permaldaujamas, Jam nėra laiko. Tai reiškia, kad Jis gali keisti kartu su mumis dalykus tiek praeityje tiek ateityje.