Kodėl verta mokytis?
Šiandien man visą laiką galvoje sukasi žodis - KASDIENYBĖ. klausiu savęs, ko ji verta? ką joje galiu rasti? kodėl turiu keltis taip anksti ir eiti į universtitetą? išvis, ką mano kasdienybėje duoda mokymasis? kam išvis turiu skirti šį dalyką? nenoriu vėliau prisiminti mokslus ir galvoti, jog tai buvo toks sunkus ir neįdomus dalykas. ir šiandien gavau laišką, kur buvo parašyta:
"Kai studijuoji ir Kristuje, kuris mirė ir prisikėlė, skiri savo mokymosi akimirką visam pasauliui, vargšams, kurie gyvena Afrikoje ar Pietų Amerikoje, tai tavo gestas iki ten ateina ir nežinia kaip, bet įsirašo į šių žmonių, kurie ten įkalinti, laiką ir erdvę.
Tu nežinai, bet kuo tu labiau tai darai, tuo labiau augi tame, tai jauti, tuo metu išgyveni ta patirtį žmogaus, kaip pasaulio valdovo, kuris suvokia pasaulio likimą, kaip to, kuris myli pasaulį, patirtį."
ir tada suvoki, kokį darbą aš darau, žodis mokytis pasikeitė mano galvoje iškarto, tapo kitoks, aišku nepakeitė iškarto visko many, aš rytoj atsikelsiu ir vėl galvosiu, kodėl taip anksti reikia keltis? bet tai, ką išgirdau šiandien, įrašyta many. ir tada bus lengviau savęs klausti - kodėl einu? kodėl turiu gilintis į tuos dalykus, kurie man atrodo absurdiški, bet susimąstyti kad tai turi prasmę visada verta. ir tada many gimsta dar daugiau klausimų, kurie man padeda gilinimasis į juos padeda kitaip išgyventi, atrodo, tą tokią niūrią kasdienybę.
dažnai, bendrabutyje turiu sakyti žodžius - "taip, aš tikinti." o kas yra tikėjimas? tai kas buvo prieš daugiau nei 2000 metų? tikėjimas juk nėra tik tai, kas buvo prieš 2000 metų, bet taip pat ir Jo atpažinimas kasdienybėje. juk tikime ne tik tada, kai susitinkame pabūti kartu, kai susitinkame Mišiose, būname stovykloje, šloviname.......... kiekviena akimira yra tikėjimas.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
draugai, noriu paklausti jūsų - kas jums yra mokslai? kas jums yra jūsų kasdienybė? bandykime ją išgyventi kartu. :)
iš savo patirties galiu pasakyti, kad na nebent 1% galiu panaudoti universitetinių žinių savo gyvenime, bet va yra kiti dalykai, kurie pažymiais nevertintini ir yra daug svarbesni: žmonės, situacijos, vietos, vėliau prisiminimai... ir ta patirtis kaip nekviesta viešnia sugrįžta, labai palengvindama dabartį...
dėl kasdienybės ir mokslų rutinos nėra stebuklingų patarimų- manau kartais reikia stumti savaitę, mėnesį, gal metus, kad kažką suprastum (o gal ir ne), kam visa tai. bet čia ugdoma tavo valia, ryžtas, stiprus charakteris... ir dar, nuolat pravartu pasidomėti savo profesijos geneologija- kaip atsirado, kokie žmonės įtakojo, kokios jų biografijos, gal tuomet vyks lūžis ir mąstyme. nors nežinau, ką studijuoji, bet studijos alei vienam kažkada buvo juodas taškas.
sekmės!
o be to, dar priklauso žiūrint ką studijuoji.
vat vat, todėl ir turime stengtis, kad mūsų studijos, mokslai mums praverstų ne 1%, o bent 80% ir kad nebūtų mūsų gyvenime tas etapas juodas taškas. :) o ar priklauso, ką studijuoji? nemanau, nes bent jau dauguma stengiamės studijuoti tai, kas patinka, tam kad kažką duotum kitam, vienaip ar kitaip. juk gyvenime su viskuo susiduriam ir tam, kad kažkaip iš tų situacijų išsisuktume, turime kažką kažkame nusimanyti, o jei nenusimanom, tada šalia esantys žmonės, kurie studijuoja visai kitą dalyką nei aš, jie mums gali labai padėti, taip padėdami ir sau, taip panaudodami tą dalyką, kurį mokosi. nemanau, kad naudoji tik 1% universitetinių žinių, atidžiau apsidairyk, manau, turėtum pamatyti, kad tikrai daugiau. :))
sėkmės ir Tau.
matai,galima būti zubrila, viską mintinai išmokit, mėgti savo dalyką, dirbti pagal profesiją, bet vis dėlto realiai praktikoje gali panaudoti labai mažai tų universitetitinių žinių . ir tada pamatai, kad ne vien žinios yra svarbu, bet būtent kaip tos žinios įgytos, su kuo, kaip, kada, kur bendrauta- visa ta patirtis labai prasminga, ir galbūt ir yra tai, ką pavadinai "daugiau"
na, nesutinku... negalima taip vienareikšmiškai sakyt. Vis tik labai daug nuo profesijos priklauso. Aš po šiai dienai architektūros žinias naudoju. Ne mažiau nei 60% išmoktų dalykų. O apie seminariją tai išvis nekalbu. Gal tik pora disciplinų numirė, nes ten jau ne tai kad teorija, bet apskritai kosmosas buvo :))))
aš ,pvz, jau dabar gyvenime naudoju vienus ar kitus dalykus, kuriuos gaunu universitete, nepalieku jų, jie man kartais taip praverčia tam kad galėčiau išgauti kažkieno šypseną, mano suvokimą į tam tikrus dalykus, o tada ir mano gyvenime į tam tikrus įvykius aš pradedu žvelgti taip, kaip man išaiškino universitete, prieš tai įsistikinu, kad tas galioja/veikia ir mano kasdienybėj, mano gyvenime už universiteto ribų. :)
hm..
Kažkaip man anksčiau irgi kildavo šitas klausimas, BET.. Kažkaip, dabar žinau, kodėl mokausi. Tai elementaru - man patinka daug žinoti, suvokti, svarstyti, matyti, gilintis.. Ta kasdienybė ir vadinama gyvenimu.. Reikia stengtis kuo daugiau iš jos išspausti.. Anksčiau galvojau - kam mokytis, kažkada vistiek mirsiu. Bet dabar taip negalvoju, nes noriu turiningai ir pilnai gyventi savo gyvenimą, gauti kuo daugiau žinių, jaustis pilnaverčiu protingu žmogumi ;))))
džiaukis tuo ką turi, vėliau to gali ir neprireikti;)))
jeigu norėsime, prireiks, bent jau dalykų, kurie tikrai artimi mums, o tai, kad jie taptų artimesni nei dabra reikia saugot ir brangint, dėt pastangas, kad atsakytume, o kodėl jie man duoti :)
Gebėjimas mokytis yra Dievo dovana. Dievas sukūrė tave kaip unikalią asmenybę, kuri yra tokia vienintelė. Todėl taip kaip tu ir to, ko tu gali išmokti, niekas šiame pasaulyje daugiau nebegalės to padaryti. Ir vėliau padaryti tų darbų, kuriuos per tas žinias galėsi padaryti tu, niekas daugiau nebegalės padaryti. Tavo gebėjimai ir talentai ir tau suteikiamos žinios tarnaus ne tau vienai, o visiems. Tai nesusiję vien su tavo asmeniniu tobulėjimu. Tai susiję su visos Dievo tautos tobulėjimu. Ir, žinoma, tarnyste jai. Todėl net labai verta sąžiningai ir visa jėga mokytis. Nes taip išpildai Dievo valią, džiugini Jį savo pastangomis ir darbais įrodai meilę Jam. O mokytis teks visą gyvenimą. Visomis prasmėmis. Jėzaus "Budėkite!" skamba mums šiandien kaip kvietimas suprasti dabartį, atskleisti joje Dievo kelią. Man tame "Budėkite!" skamba ir "Nenustokite mokytis". Ištvermės ! :)))
taip taip taip:).
Kaip pravartu paskaitinėti tokias diskusijas, kai skaitinėji visas temas iš eilės, kad tik nereiktų prie kursinio sėdėt :)) Žinau, kad blogai... Nereikia nė sakyt, bet vat jau taip man gaunas. Visad paskutinę minutę :))
Taip, mokytis net labai reikia. Reikia neužkast to "talento", kurį esi gavęs iš Šeimininko :) Tvirtai tikiu, kad net jei su savo mokslu pagelbėtum tik vienam vieninteliam žmogui, ir tai jau būtų Dievo pergalė :) TIk labai dažnai tenka susidurt su neviltim: tie mokslai žlugdo, kai nėr kas skatina motyvaciją. Kai matai, kad pasauliui tavo žinių nereikia, kad jam rūpi visai kiti dalykai.. Bet juk mes turim savo tikėjimą ir savo Vertintoją :) Mokomės ne tik dėl pačių žinių ir pažymių, bet taip pat ir dėl paties proceso, savo ištikimybės, ištvermės ir visokių kitokių savybių ugdymo. Dažnai net būna, kad daugiau universitete išmoksti ne savo dalyko, o apskritai "švietiesi".
Tik kartais padvejoji, kaip patys mokslai su tavo tikėjimu siejasi.. Teisė šiuolaikiniam pasauly retai kada teisinga būna. Na ir gauni iššūkį.
Gerai, gal jau reikia eit su Dievo pagalba Dievo užduotis vykdyt :) Kursini, aš ateinu :))))