Kasdienė Evangelija (Mt 5,43–48)
Gintas 2010.02.26, 20:25
Jėzus kalbėjo:
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir neapkęsk priešo.
O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?
Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
kiti dienos skaitiniai: Įst 26,16–19; Ps 119
Žymės:
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Diskusijų komentarai
Įdomūs ir j...
-
Apsėdimas
Na,...
-
Apsėdimas
Na, neturė...
-
Apsėdimas
Oi, kaip...
-
Apsėdimas
O, ačiū už...
-
Apsėdimas
Jam pagailo...
-
Kasdienė...
Airona,...
-
Apsėdimas
žmonių troš...
-
Kasdienė...
Ačiū.
va...
-
Kasdienė...
Geras...
-
Apsėdimas
Teisūs mes...
-
Apsėdimas
Ne tokiais...
-
Apsėdimas
Naujausios temos
Įdomios temos
Kasdienė...
(9)
Dievo ženklai
(9)
Netikiu -...
(8)
Skaistumas ir...
(5)
Kvietimas...
(4)
Dėmesio kaiš...
(4)
katalikiško...
(3)
Malda
(3)
SMĖLIS SAUJOJE
(3)

Reikia jausti ribas provokuojant žmogų. Nes pagaliau ateina momentas kai žmogus sako: "galiu gyventi ir be to".
Jėzus irgi mėgsta provokacijas. Šiandieniai "ką gi užsitarnaujate", "ką gi ypatingo nuveikiate" - tai tas nuolatinis Jėzaus stūmimas, Jo svaidymasis iššūkiais skatinant žengti vis tolyn ir gilyn.
Argi tai nepradeda varginti? Aišku, kad pradeda. Bet va čia, man rodos, ir prasideda šiandienos Evangelijos įdomumas. Kiekvienas kuris meta iššūkį, arba provokuoja, turi turėti kažkokį kozirį - kažką, kas žmogui brangu, dėl ko žmogus ryžtųsi peržengti savo patogumus ir pradėti elgtis "ypatingai".
Taigi vat... dėl ko mes visa tai darome?...
Ir kai atkrentame, tai ne todėl atkrentame, kad esame per silpni, arba neverti arba dar kaip nors "netinkami". Tiesiog pametame iš akių tikslą. Ir todėl pasiklystame. Bet tai jokiu būdu ne silpnumas. Tai - kažkokios rūšies egoistinis užmaršumas, kai leidžiu sau pamiršti, jog tikrai laimingas esu tik tada kai esu dėl kito. Ir pradedu ieškoti patogumo sau - sveikinti tik savo brolius, mylėti tik tuos kurie mane myli ir galų gale netgi Dievą laikyti tobulu tik tiek, kiek pats esu tobulas...
Pasaulis šiandien pasirėmęs egoizmu. Nors man atrodo , jog gyvenimas " for fun " yra betikslis, nes nereikalauja nei atsakomybės ,nei rūpesčio kitais... Toks gyvenimas neišmoko mylėti kitų..Ir tai tikrai ne silpnumas ir ne nemokėjimas .. tai greičiau tinginystė. Bet kaip Mancijus sakė :"Kas per greit žengia, veikiai turės grįžti ". Tikiuosi,kad yra bent 20 procentų žmonių ,kurie sugeba atsigręžti į kitus , suvokia ir pavargsta nuo egoistiško gyvenimo, tačiau ar nebūna per vėlu susigrąžinti artimus žmones...?
Laimingas esu tik tada ,kai esu dėl kito. -super :)
tam,kad mokėtume mylėti,kad mokėtume pastebėti visus,tam,kad jaustumėmės laimingi. ko reikia? tik per laimę,per Grožį (Kristų) atsiveria akys žvelgti. mes nuolat skundžiamės,esam nepatenkinti ir būna dienų,kad kiti mums tik trukdo ir t.t. ir dėl viso šito mums atrodo,kad gyvenimas nevertas būti gyvenimu.
ką turime daryti,kad abejonės išnyktų? turime savęs paklausti: "kur Tu esi? kur esi dabar? Tas,kuris sakei: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas". Kur Tu esi?"