Kasdienė Evangelija (Mt 20,17–28)
Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:
„Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių“.
Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti.
Jėzus paklausė ją: „Ko nori?“
Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“
Jie atsakė:“Galime“.
Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.
Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.
Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.
kiti dienos skaitiniai: Jer 18,18–20; Ps 31
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
vis tik kokia didelė tylos galia!
šiandie skaitau L.Tulabos komentarą (1979) šitai ištraukai: "Salomė prisiartino prie Jėzaus drauge su savo sūnumis, apaštalais Jonu ir Jokūbu, ir, parpuolus kniūbsčiomis, išreiškė Jam gilią pagarbą, kaip rytiečiams anuomet buvo įprasta. Ji pasiliko kurį laiką sukniubusi prieš Jėzų, duodama suprasti, kad nori Jį ko prašyti".
Tyla, kuri prakalbina Viešpatį :)
Aš šioje ištraukoje įžiūriu, kaip rafinuotai anas bando prasiskverbt iki Jėzui artimų žmonių (šiuo atveju - per mylinčią motiną) ir bandyt įvest savo tvarką (tiksliau netvarką) kelyje į išsipildymą: štai jau mokinių tarpe ir kyla pykčiai.
Atpažinti ir sustabdyti bet kokius jo bandymus iškreipt Tiesą.
Kasdieną po žingsnelį pats Jėzus veda paskui save: viens - daryk taip, kaip norėtum kad tau kitas darytų; du - mokykis būti broliu (seserimi); o šiandienos žingsnis - mokykis tarnystės, o ne dairykis pirmųjų vietų.
Iki Gavėnios pabaigos liko dar daug...
"Piktžolės savaime iš širdies nenyksta - ravėkime jas visomis priemonėmis. Dorybės savaime nedygsta - daiginkime jas." (Kun. Alfonsas Lipniūnas)
"Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“."
tai, kaip Jėzus visad kreipia mus į Tėvą - nuostabu. Ne save iškelia, bet nuolat save žemina. Ir šita ištrauka taip pilna Jėzaus gailestingumo, ir lygios meilės. Jis vienodai labai myli visus mokinius. Mes, mylėdami brolius, pasiliekam Jame, ir tik taip mes sugrįžtam į Tėvo glėbį.
Zebediejaus sūnūs savo prašymu atsiskyrė nuo kitų, mokiniai supyko ant brolių, o Jėzus pasivadino visus pas save ir juos mokė, neišskirdamas, o jungdamas. Vienus su kitais ir su savimi. "Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.
Šiandien klausiausi kun. A. Peškaičio konferencijos ir jis ten kalbėjo apie Dievo išsirenkančią meilę, apie tai, kad Jėzus turėjo mylimąjį mokinį, draugus, kuriuos labai mylėjo: Lozorių, Mortą ir Mariją. Gal ta meilė nėra visiškai lygi, o tik labai teisinga?
o gal mylimasis mokinys, Lozorius, Morta ir Marija labiau negu kiti atsiliepė į Jo meilę?
gal :)
nors... neturėtų Jis dėl to ką nors labiau mylėt, juk Pats sakė - lengva mylėti tą, kuris tave myli, o jūs mylėkite savo priešus. Beje, žydų tautą Dievas taip pat išsirinko.