Kasdienė Evangelija (Mt 18,21–35)
Šv. Brunonas (Bonifacas) Kverfurtietis, vyskupas, kankinys
Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vakarais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.
Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanoju, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
kiti dienos skaitiniai: Dan 3,25.34–43; Ps 25
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
iš to, kuriam daug duota, bus daug ir pareikalauta
"elkis su mumis pagal savo švelnumą ir savo maloningą gailestingumą."
keisti mes. susisukę kažkaip. Prašyti galim (ir valio), duoti - nevisada. O Jis visada. Jis sepyniskartseptynistūkstančiusmilijonų... Geismėj giedam: "aš noriu būt koks kaip Tu..." "Mano akys visad atkreiptos į VIEŠPATĮ, nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių." Jei širdyje nuolat į Jį nežiūrėsiu, kaip tada? Jis - mano Saulė, į kurią stiebiuosi . Jis šiandien sako: "iki septyniasdešimt septynių". Jei Jis man tik tiek būtų atleidęs? pražūčiau gi.
Taip, Viešpats teisingas. Jis auklėja. Bet Jis visad atleidžia, nes taip myli.. iki mirties.
Ištiesink mane, Viešpatie! "O, mano Dieve, tavimi pasitikiu."