Kasdienė Evangelija (Mt 18,21-19,1)
Šv. Joana Pranciška Šantalietė, vienuolė
Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.
kiti dienos skaitiniai: Ez 12,1-12; Ps 78
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
O kaip keistai pasijauti, kai savo Šeimininkui net negali pasakyt: "būk kantrus, atiduosiu skolą" :D
Negaliu nepasidalinti:) Šiandien pas mus Žiežmariuose vyko susirinkimas, kuriame dalinomės šia evangelija.
Iš pradžių atkreipėme dėmesį į skaičius. 7 tobulybės ir begalybės simbolis. Kai Petras klausia ar iki begalybės jam atleisti, Jėzus jam atsako, kad daug daugiau, nei begalybę kartų. Taip pat apie 10 000 talentų, kurie atitinka maždaug 350 000kg aukso arba sidabro. Gražu, kai "valdovas" atleidžia paprastam tarnui tokią pasakišką sumą. Bet tarnas nemoka atleisti 100 denarų, kito tarno (1denaras- vidutinis juodadarbio dienos užmokestis)skolos. Visai negražu. mmm..Kaip mes būdami panašūs į Dievą, taip nepanašiai elgtis? idomu...
Mes šį palyginimą apie beširdį skolininką sulyginom su išpažintimi. Per išpažintį mes daug įsiskoliname Dievui, padarydami nuodėme, po to kai prašome išrišimo, mes atseit gailimės, tada kunigas, duoda mums išrišimą, Dievas mums atleidžia, mes tampame švarūs, be skolų. Bet kai susitinkame kitą ir jam neatleidžiame jo skolų, mums visos skolos grįžta atgal, nes išpažintį atlikome be atgailos. O kadangi ta sugrąžinta skola yra tokia didelė, tai mes turime kaip ir amžinąją bausmę kentėti.
obas :) čia jau visai pakvipo teologija :))) bravo!
Trumpai apibendrinom, kad šitą Evangelijos ištrauką mes kiekvieną dieną kartojame "ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" (Mt 6,12) Tėve mūsų maldoje :))
Aš nesakau tau -iki septynių, bet iki septynesdešimt septynių kartų. Man kažkaip visa evangelija įstrigo.
O man dar asocijuojasi su taisykle " Mylėk savo artimą, kaip save patį " . Valdovas atleido skolininkui , jo pasigailėjo, ir šis apsidžiaugė , reiškias save myli. O jis sutikęs savo artimą, kuris buvo skolingas, jam nedovanojo, ir šis sulaužė šią pasakišką taisyklę. Tai labai suderinčiau su mūsų šiandieniniu gyvenimu, kaip mes mylime save, ir kaip kitus- savo ARTIMUS .