Kasdienė Evangelija (Mk 7,1–13)
Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“
Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų'. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.
Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: 'Gerbk savo tėvą ir motiną', ir 'Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta'. O štai jūs sakote: 'Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: 'Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti', – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.
kiti dienos skaitiniai: 1Kar 8,22–23.27–30; Ps 84
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Truputį skaudu suvokti, kiek daug fariziejiškumo turiu savy... Bet kartu kažkaip juk ir didžiulė dovana tą suprasti, nes jautiesi kviečiamas nusiplauti tikėjime tai, kas negyva, atsinaujinti ir nuoširdžiai, o ne iš įpratimo, kalbėtis su Viešpačiu ir darbais rodyti Jo meilę :)
pažįstu žmonių, kurie niekad nesigina. Tiesiog - jei juos kažkas puola, užuot gynęsi jie irgi pradeda pulti. Pats toks esu.
Sunku su tokiais žmonėmis. Niekad jie nepripažįsta, kad suklydo. Visada arba apkaltina kitą, arba išsisuka gražbyliaudami.
Jėzus, atrodytų, panašiai elgiasi. Užuot pripažinęs, kad taip - mokiniai nesimazgoja rankų, taip rodydami nepagarbą tradicijai. Tokie "nepagarbumai" juk visada tokie skaudūs ir aiškiai matomi... Tačiau ne. Jėzus užuot atsiprašęs, pradeda pulti?...
Hmz... nežinau kaip ten yra iš tikrųjų. Bet šiandien šis įvykis Evangelijoje mane skatina mąstyti apie tai, kaip Jėzui ne tik kiekviena proga, bet netgi ir kiekviena išraiškos priemonė yra tiesiog proga rodyti meilę, proga veikti su meile.
Visai kitaip skamba Jėzaus žodžiai, jei skaitau juos kaip mylinčio Mokytojo, o ne besityčiojančio erudito žodžius. Juk tiek apaštalai, tiek fariziejai, tiek Rašto aiškintojai - tos pačios rankos pirštai. Tos pačios rankos delne įrašytas kiekvieno iš jų vardas. Kurį pirštą beįpjautum - skauda.
Jėzus net ir ginčydamasis neišsižada savo meilės. Jis net ir puldamas yra pasiryžęs leistis būti nugalėtas, kai tik bus šaukiamasi Jo gailestingumo.
Garbinti širdimi. Mylėti. Dievo įsakymas.
Aukščiausiasis Artimiausiasis Amžinai Esantis