Kasdienė Evangelija (Lk 9,28–36)
Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie atrodė spindulingi ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Petras ir jo draugai buvo apimti miego. Išbudę jie pamatė jo spindėjimą ir stovinčius šalia jo du vyrus.
Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.
O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.
kiti dienos skaitiniai: Pr 15,5–12.17–18; Fil 3,17–4,1; Ps 27
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Lukas savo Evangelijoje neretai dėlioja įvykius taip kaip jam atrodo teisingiau. Gaunasi taip, kad vienais įvykiais jis kartais paaiškina kitus. Atrodo, kad ir šiandienos Evagelijoje yra taip pat - jei pažiūrėtume kas pasakyta anksčiau, Evangelija įgautų kitą atspalvį:
Lk 9,23-28
Jėzus pasakė visiems:
Jei kas nori eiti paskui mane,
teišsižada pats savęs
teneša savo kryžių
ir teseka manimi.
Kas nori išgelbėti savo gyvybę,
tas ją praras,
o kas pražudys savo gyvybę,
tas ją išgelbės.
Kokia būtų nauda,
jei žmogus laimėtų visą pasaulį,
o save pražudytų
ar sau pakenktų?
Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių
to gėdysis ir Žmogaus Sūnus,
kai ateis su savąja
bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove.
Iš tiesų sakau jums:
kai kurie iš čia stovinčiųjų
neragaus mirties
kol neišvys Dangaus Karalystės.
Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms
po šių žodžių
Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą
ir užkopė į kalną melstis.
Nagi, kuris iš mūsų drįstų teigti, kad nesame matę Dievo Karalystės? Sunkiau būtų įvardinti kur ir kada, tačiau kažkoks gelminis įspūdis, kad Jėzus yra pažįstamas, yra sutiktas; kad Jo Karalystė nėra jau tokia nepažįstama ir tolima.
Kiekvieną kartą kai ragaujame to Artumo, kiekvieną kartą kai atpažįstame Jo "judėjimą" prakalbinant širdis, įvykdant tai kas neįmanoma, paguodžiant, - kiekvieną kartą prisimerkę iš nuostabos žvelgiame į Atsimainiusiojo spindėjimą.
Ir ta aštuntoji diena čia ne šiaip sau. Juk būtent aštuntąją sieną (pirmą kitos savaitės dieną) Jėzus prisikėlė. Ko gero visi tie mažieji "atsimainymai" į mūsų kasdienybę atneša prisikėlimo prošvaistes.
man šiandienos Evangelija kalba apie tai, kad reikia purtytis cinizmo kaip didžiausio priešo... Sugebėjimas nustebti yra lygus raktui į Karalystę.
"Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas."
Vienintelis. Kelias.