Kasdienė Evangelija (Lk 5,33-39)
Šv. Grigalius Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas
Fariziejai ir Rašto aiškintojai sakė Jėzui: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria“.
Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol jų tarpe yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunasis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“.
Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo apsiausto ir nesiuva jo ant seno. Kitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.
Taipogi niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: „Senasis geresnis!“
kiti dienos skaitiniai: 1Kor 4,1-5; Ps 37
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Man kažkodėl užsisuko mintys apie katalikų ir protestantų santykius :))) pamenu, kai tik Lietuvoje atsirado tokie judėjimai, kaip Tikėjimo žodis, daugelis tradicinių katalikų niekaip negalėjo jų priimti, burbėjo kaip tie fariziejai. Bet Dievo ieškančius žmones protestantai greit patraukė, nes turėjo to jauno vyno.
Gi vėliau prasidėjo atvirkštinis procesas - pirmosios meilės įkarštis nuslopo, kai kam net vynmaišiai suplyšo (pažįstu žmonių ne tik kad iš ten išėjusių, bet jau niekuo nebetikinčių, ik savimi), o daugelis grįžo pas katalikus, nes pastovėjęs vynas, Senasis - geresnis!
Tikėjimo žodžio pradžia buvo neitin gera, jei taip galima pasakyt. Man rodos ne be reikalo jie buvo netapatinami su protestantais, o buvo laikomi sekta. Dabar, ačiū Dievui, viskas labai stipriai pasikeitę :) Mano giminėj yr žmonių priklausančių Tikėjimo žodžiui, tai matėm savom akim :)
:) tiesą sakant nelabai gerai žinau, kas ten tada vyko, bet kad išalkusius žmones jie savo degimu patraukdavo, tai faktas, ir tai ne tik apie Tikėjimo žodžio bažnyčią šnekant, o apie visus protestantus. Tuo tarpu katalikai buvo gerai užsikonservavę ir savo džiaugsmo niekam nerodė. Gal ir gerai, nuosaikesniais būdami ir išliko per tą 50 komunizmo persekiojimo metų, aišku, kai tuo tarpu karštakošius protestantus būtų paprasčiausiai nutildę.
Bet čia, taip sakant, mano išvedžiojimai, galiu ir klysti. Mąstant apie jauną ir seną vyną, bei tuos vynmaišius, kyla ir dar viena analogija: mūsų visų tikėjimo kelionė juk paprastai prasideda nuo įsimylėjimo fazės, kai jaunas vynas "duoda galvon" :))) vėliau aprimstama ir vynas ima bręsti ir kuo ilgiau išlaikytas, jis tampa vis tauresnis.
sory, kad judinu sena tema, man paciam aktualu. organizacija tikejimo zodis - gerai tai ar blogai? ar tai sekta? pas mane seimoj taip pat yra labai artimas zmogus priklausantis minetai organizacijai. mane tai neramina.
TIkėjimo žodis dabar yra pripažįstama kaip krikščionių bendruomenė :) Ne sekta jie, ramiai :))
kalbant su tuo artimu zmogum, paaiskejo, kad jie nepripazista tokiu dalyku kaip musu baznyciu, popieziaus, kunigu, jie sako kam reikalingi sie zmones, juk mes galim patys tiesiai i dieva kreiptis ??? nepripazista skaramentu - ispazinties, komunijos. Teko dalyvaut ju vestuvese, tai ju pastorius kalba kalba, dekoja dekoja ir viskas vestuves baigtos. Lygiai tas pats su laidotuvemis, jokiu duobes pasventinimu, tik kalbos. Tai ar tai normalu? O gal viskas tvarkoj? Jie neigia sventuju itaka bei svarba. teigia, kad nera jokios skaistyklos, nes apie tai niekur neparasyta. Ir dar daug kitu tokiu dalyku, priestaraujanciu pagrindiniams tikejimui.
?????
o kas yra tas "pagrindinis tikėjimas"? :)
visada maniau, kad krikščionybėje pats pagrindiniausias dalykas tai yra išpažinti, kad Jėzus yra Kristus. T.y. tikėti, kad tasai žmogus Jėzus, kuris gimė iš Marijos, yra Dievo Sūnus, mums siųstasis Mesijas.
Toliau - iš pagrindinių dalykų - turbūt eitų krikštas, kaip sakramentas per kurį žmogus yra suvienijamas su Jėzaus Kristaus mirtimi bei prisikėlimu, gauna tikėjimo dovaną ir pašaukimą sekti Kristumi kaip Mokytoju.
Tada - Šventosios Dvasios dovana, kuri leidžia susitikti Kristų asmeniškai, perkeičia širdį ir padaro tikėjimą gyvą.
Po to - bendruomenė (arba Bažnyčia), be kurios krikščioniškas gyvenimas yra neįmanomas.
Galiausiai - Dievo Žodis ir jo skaitymas - bendruomenėje, meldžiantis Šventajai Dvasiai, atpažįstant kaip esu pašauktas sekti Kristų.
Priešpaskutinis - Viešpaties vakarienės atminimas ir sudabartinimas - pakrikštytųjų bendruomenėje, skaitant Dievo Žodį, garbinant Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje, už Jo gailestingumą.
Paskutinis - skelbimas. Bendruomeniškas, pripildytas Šventosios Dvasios džiaugsmo bei ryžto, persmelktas Dievo Žodžio ir paremtas asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi liudijimu.
Šie septyni, man rodos, yra pagrindiniai...
O jau po to - priklauso nuo tradicijos - kiek ir kaip šie septyni yra "aprengiami" ir "išpuošiami" papildomais dalykais. Kai kas sakytų, kad čia nėra atgailos. Tačiau atgaila kyla iš Eucharistijos. Ji nėra pati savaime savarankiška, ją gimdo gilios ir intymios vienybės su Jėzumi Kristumi troškimas. Juolab, kad ji kyla ne iš krikščionybės, o iš judaizmo. Forma, tiesa, skiriasi. Tačiau Susitaikinimo forma ir pačioj krikščionybėj, amžiams bėgant, labai stipriai keitėsi.
Vienybė su Popiežiumi, pagarba Marijai/šventiesiems, santuokos/laidotuvių apeigos, netgi Skaistyklos pripažinimas/atmetimas - tai, vaizdžiai tariant, yra "smulkmė". Reikėtų žiūrėti į esminius dalykus.
Kartais taip nutinka su patarnautojais - kai jie nuvažiuoja į kitą parapiją ir staiga supranta, kad nebemoka patarnauti šv. Mišiose, nes ten kunigas "viską daro kitaip". Pasikalbėjus tampa aišku, kad tas "kitaip" reiškia viso labo "ne taip kaip mūsų klebonas". O va jau ar tas "kitaip" yra "teisingai/neteisingai" - patarnautojai atsakyti nesugeba...
Taip ir čia - matuoti pagal save kito teisumą - pavojingas užsiėmimas :) Nes tarp mūsų skirtumų visada daugiau nei panašumų. Tačiau tikra vienybė įmanoma tiktai išliekant skirtingais.
Paskutinis dalykas - kartais reikia prisiminti, kad mes gyvename laike. Ir kartais aš matau, kad protestantiškos bendruomenės suveikia tarsi tramplinas - jos kompensuoja Katalikų Bažnyčios apkiautimą evangelizacijos srity, tačiau žmogus, judėdamas vis giliau į santykį su Kristumi, neretai būtent katalikiškoje liturgijoje atranda šio santykio pilnatvės galimybę. O kartais - ne :) ir tai, vėlgi, nėra blogai.
Geriau jau karštas protestantas, nei drungnas katalikas :)
dekoju Algiui uz issamias mintis :)
reziume: kad kaip ir nereiktu kreipti demesio i minetas smulkmenas, kaip kad nepripazinimas vienu ar kitu dalyku. svarbaiusia - dalykai, kurie pamineti auksciau gerb. Algio.
Tai gaunasi, kad nebutinai eiti krikstytis pas kuniga (tikejimo zodis issinuomoja baseina ir ten ju pastorius krikstija, arba siltu sezonu upeje ir pan.), nebutinai eiti i katedra sekmadieniais (tikejimo zodis susirenka pas ka nors namuose, arba nuomojasi koki busta, kur renkasi ir tai yra ju baznycia), laidoti, tuokti gali pastorius, (kuris neaisku ka yra baiges ir kokius turi igaliojimus,), nebutinai kunigas reikalingas, kuris turi tam igaliojimus... Gal as per siaurai mastau? galdel to, kad aukletas esu senamadiskai.
žiūrint ką reiškia tas "būtina" :)
jei aš ne katalikas - tada kas man gali paaiškinti, jog tai arba šitai yra "būtina"? Man rodos klausimas čia yra ne "ar visi turi būti katalikai", tačiau "ar bus išgelbėti ir tie, kurie skiriasi nuo katalikų"? :)
juk ano komentaro esmė ir buvo tokia - ko reikia, kad būtum išgelbėtas?
priedo, nepamirškime, kad katalikai ir protestantai tris ketvirčius savo istorijos (iki 1517m.) gyveno kartu :) Taigi, bendrumai mumyse yra kur kas svarbesni nei skirtumai.
Taip, aš sutinku, kad skirtumai labiau krenta į akis. Tačiau kaltinanti/menkinanti nuostata šiuo atveju yra žalinga...
Va - aną dieną gana netikėtai parašė viena mergina, kuri perėjo į protestantišką bendruomenę. Kalbėjimo būdas - nebeatpažįstamas. Kažkokių kaltinimų, nepasitenkinimų, netgi smerkimų ten girdėjosi.
Faktas, kad tai kyla ne iš jos pačios. Ji tiesiog perima tai kuo gyvena jos bendruomenė. Jei ta bendruomenė būtų brandesnė ir ieškotų bendrystės - tos merginos požiūris į Katalikų Bažnyčią (kurioje gimė jos tikėjimas, kurioje ji priėmė Krikštą ir t.t.) būtų visai kitoks.
Tačiau dabar yra taip, kaip yra :) Vėlgi - reikia kantrybės. Laikas daug ką keičia. Ir kartais patylėti bei leisti žmogui pačiam ateiti iki tiesos yra kur kas išmintingiau nei kariauti ir ginčytis :)
Kita vertus, Katalikų Bažnyčioje neretai pastebiu kur kas karingesnių signalų, nei gavau iš anos merginos...
Priežastis, mano manymu, yra labai paprasta. Katalikai nepažįsta savojo tikėjimo. Jie laikosi tradicijos, meldžiasi, priima sakramentus ir t.t. Tačiau paaiškinti - kodėl tą daro, ar, juo labiau, kodėl tą daro būtent taip, o ne kitaip - paaiškinti sugebėtų tik kas penkiasdešimtas žmogus, ko gero :)
Todėl atsiranda kitoniškumo baimė - vos pamatoma, kad kažkas daro "kitaip", tas "kitaip" atmetamas kaip "neteisingai". Vien todėl, kad nesugebama pagrįsti, kaip tai derinasi arba kertasi su mūsų tikėjimu.
Galiausiai ateinama iki taško, kai atmetama viskas, kas yra "kitaip". Tai gana saugus kelias :) Nes taip atmetami ir pavojai. Tačiau atsargiai... Tikėjimas yra, ko gero, pats gyviausias iš visų gyvų dalykų pasaulyje. Ir Dievas, ko gero, greičiau nei bet kuris kitas Asmuo reaguoja į laiko pokyčius. Todėl sektantiškas(!) užsidarymas savo tradicijoje galiausiai nužudo būtent tuos kurie bando tokiu būdu apsisaugoti :)
Išeitis tad - ne smerkti ar atmesti "kitokius", tačiau gilinti savojo tikėjimo pažinimą, kad sugebėtume atpažinti ir brandžiai "atsijoti" pelus nuo grūdų.
tai tikejimo zodis derinasi su musu tikejimu?
jauciu, kad pradedu priklausyt tai kategorijai, kuri kaip ir mineta, atmeta bet koki kitoniskuma, jau nieko nebesuprantu ... :) ar man likti savo supratimo rate ir savaip siekti Dievo, ar kazka keisti...???
na... jie, ko gero, niekad nebus katalikai :) tačiau jie yra labai rimti krikščionys.
gal tai ir gali atrodyti "mažoka", tačiau iš tiesų tai yra tiek daug, kad net ohoho... tarp visos daugybės teologinių, filosofinių ir dar visokių kitokių sistemų, sutikti žmogų, kuris išpažįsta tą patį Jėzų Kristų kaip ir aš - tai jau amžiaus atradimas :)
pamatytumėt - užtektų atsidurti bet kokioj islamiškoj valstybėj - pultumėt glėbesčiuotis su kiekvienu, kuris prabiltų apie Jėzų, kaip Dievo Sūnų :)
kontekstas kartais padeda suvokti dalykų esmę. Lietuvoj jis gana iškreiptas (kur tai matyta, kad šalyje būtų 80-90 nuošimčių tos pačios religijos atstovų?), čia daug kas juda "iš inercijos" arba "iš papratimo".
"savaip" Dievo siekia net ir Mamontovas :) tai šiandien be galo populiaru. tačiau, kaip jau minėta - vienas iš ano septintuko yra bendruomenė. taigi... reikėtų, matyt, kažką keisti :)
tai ar bent isivaizduoji kaip daba man butu sunku kazka keisti ir kazka pradeti daryti kitaip??? :OOOO ka daryti kitaip? nebeiti i baznycia? ieskoti kitu bendruomenisku budu? nezn ar as is viso buciau pajegus kazka keisti. sitas ieskojimu ir atradimu kelias neraliai varginai kartais...
man panika :D
kuo daugiau bandau priarteti prie Dievo, tuo daugiau matau, kaip as nuo jo toli. Kas daros?
kam gi keisti bendruomenę? arba savo vaikščiojimą į bažnyčią?
geriau jau keisti (t.y. gilinti) tikėjimo pažinimą. skaityti, skaityti, skaityti :)
Nors aš nelabai nusimanau ir Algis jau apščiai prisakė visko, bet noris pasakyt, kad mes esam katalikai, jie protestantai, dar juk yra stačiatikiai ir mes visi turim tą patį pagrindą - Jėzų Kristų. Kaip suprantu pas tave Dievas atėjo per katalikybę, tai matyt neveltui. Bent aš taip mąstau ir savuoju atveju. Kam dairytis aplink, jei jau turi kryptį katalikybėje, pradėjai čia šaknis leist.
Man asmeniškai pas protestantus trūksta materialių Dievo meilės ženklų (sakramentų). Teko būt jų pamaldose ir ten suvokiau kokius turtus jau turiu čia kur esu - katalikų bendruomenėje.
Taip kad, kaip Algis čia kažkur rašė, reikia gilintis į esminius dalykus. Ir apskritai, kad tikėjimas būtų gyvas, reikia jį maitinti. Dievo žodis, malda, sakramentai, bendruomenė tai padeda daryti. :)
pajuokinai:D