Kasdienė Evangelija (Lk 5,1-11)
V EILINIS SEKMADIENIS [I sav.]
Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.
Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.
Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
kiti dienos skaitiniai: Iz 6,1–8; 1Kor 15,1–11; Ps 138
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Lyg būčiau valtis, į kurią įlipa Jėzus, kad mokytų trokštančius išgirsti Dievo žodį. Lyg jam paprašius irtis į gilumą, tarčiau: "dėl tavo žodžio". Atradus "didelę daugybę" Jo malonių, kviesčiau brolius į pagalbą jas semti. Ir tai matydama pulčiau Jėzui po kojų tardama:"„Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlė!“. O Jis sako man:"Nebijok!"
ir palikus save, valtį, seku paskui Jį.
"Iš visos širdies dėkoju tau, VIEŠPATIE,
angelų artume giedu tau šlovės giesmę.
Puolu kniūbsčia prie tavo šventųjų Namų,
dėkoju tavo šventajam vardui už tavo gerumą ir ištikimybę,
nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą.
Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos."
tik daba prisiruošiau parašyt...
nuo pat vakar vakaro, kai persiskaičiau Evangeliją, iš galvos neina vienas vaizdinys - pasekti vieną kurį nors iš tos minios, kuri susirinkusi klausėsi Jėzaus.
kaip jis ryte atsikėlė, kas jį pastūmėjo eiti iš namų, ko gero netgi į kitą kaimą, ką jis žinojo apie Jėzų, ko tikėjosi? O po to vėl - kaip elgėsi atėjęs? Pakrantėj, be medžių šešėlio, besiklausant žodžių - kokia atvira jo širdis, jei sugebėjo klausytis taip giliai, nejausdamas dienos karščio, sugebėjęs atidėti į šalį kasdienius darbus...
"Suradęs, Viešpatie, Tavo žodžius
Ryte juos rijau
Ir mano širdį užplūdo džiaugsmas
Kad Tau priklausau"
Ir po to - kaip jis grįžta namo, vakare, saulei jau nusileidus. Kaip įeina į namus, susiranda kažko užkąsti, gulasi į lovą ir užmiega. Jau kitoks.
---
Koks aš atsibusiu po šios Evangelijos rytoj?...