Kasdienė Evangelija (Lk 12,1–7)
Šv. Jadvyga Silezietė, vienuolė/ Šv. Margarita Marija Alakok, mergelė
Susirinko tūkstančiai žmonių taip, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia į savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės. Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus garsiai skelbiama nuo stogų!
Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!
Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. Žinokite, kad netgi visi jūsų galvos palukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“.
kiti dienos skaitiniai: Rom 4, 1-8; Ps 32
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Būti drąsiam stovint tiesoje, bet bijoti to, kurs į pragarą veda. Drąsa ir baimė čia visiškai skirtingai suprantamos nei pasaulyje. Gražu labai. Žmogus, kuris sugeba tai išlaikyti, jau pakeliui į šventumą. Ar gali būt gražesnis gyvenimo tikslas ir prasmė, kaip siekti to?
Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“.Tad nebijokime būkime drąsūs
šios Evangelijos pradžia tarsi moko mus nieko neslėpti o būti atviriems, kad ir kokia tiesa iš tiesų yra.
Tačiau nesupratau vietos
"bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!"
Man atrodo čia kalbama apie nuodėmę. Apie tą, kuris per nuodėmę ateina į mūsų širdis ir stumia mus į pragarą. Nes nuodėmė yra atsiskyrimas nuo To, kuris yra mūsų gyvybė.
ačiū ;)
aš šitoj vietoj vis prisimenu Merkinės piramidę...
sunku teigti, bet vis tiek mano manymu ten buvo nemažai nuodėmės. Ypač toj vietoj, kur Viešpats liepia neturėti kitų Dievų, būti laisvam nuo stabų.
Merkinėj buvo tobulai atvirkščiai. Žmonės norėjo sveikatos. Sveiko kūno. Ir jiems buvo absoliučiai neįdomu kokiu būdu tai pasiekiama... Va čia man šiandienos Evangelija darosi aštri. Nebijoti ligos, nes tai - praeinantis dalykas. Nebijoti žaizdų, nes jos neatims iš manęs amžinybės su Karaliumi. Bet bijoti to, kuris gali padovanoti man sveikatą, atimdamas iš manęs man skirtą pažadą - laimę kuriai esu paskirtas, ir kurią laimėsiu, jei palenksiu savo širdį klausytis savo Karaliaus balso...
piktasis gali apsimesti "gydytoju" ir užspausti ligą, kad jos nebesijaustų. Taip, taip - jis nenori manęs gydyti. Kaip tik atvirkščiai :) Bet jis žiūri tolyn. Ir puikiai žino taisyklę, kad apsimoka pralaimėti vieną mūšį, kad laimėtum karą.
Kadangi mokausi su kitataučiais, tai prisiklausau visokių istorijų. Šįkart - kiniečių pasaka.
buvo vienas vargšas, kuris rinkdamas nereikalingus daiktus ir juos perpardavinėdamas po truputį praturtėjo. Ilgainiui pasidarė toks galingas, kad nebebuvo kam su juo lygintis visoje Kinijoje, bei toks išdidus, kad niekino visus aplinkui. Kartą jis surengė varžybas - ar kas nors sugebės pranokti jį turtu. Taisyklės buvo visiškai paprastos - kai vienas iš varžovų parodydavo kokį nors daiktą iš savo lobyno, kitas turėdavo parodyti tokį patį.
Varžybos tesėsi daug dienų. Ir niekas negalėjo jam prilygti. Tačiau vieną dieną jo varžovai atnešė dubenėlį anglių. Anglių yra kiekvienuose namuose Kinijoje, nes ant žarijų yra verdami ryžiai. Turtuolis, kol dar buvo vargšas, taipogi visada jų turėjo. Tačiau dabar jis jau buvo turtingas. Maistą jam virdavo tarnai.
Ir jis pralaimėjo visus savo turtus.
Gali būti labai turtingas, bet jei neturi vieno - svarbiausio - dalyko, tu prarandi viską.
Jei nelaimi šventumo - tai reiškia prarandi viską...
kažkada vieno vienuolio klausiausi, ir jis šią vietą interpretavo taip:
bijoti ne velnio, ne piktojo, nes piktasis negali mūsų įstumti į pragarą, ne jo tai valia pasirinkinėti ko pasigaiėt , o ko ne. dar toliau, reikia bijoti To, kuris tokią galią ir Valią, kitaip sakant Dievo. ir vėlgi su baime... baimė ne tai kad nusbaus Jisai, bet tai, kad aš Jį-begalinę Meilę išduosiu, patį Gailestingumą paminsiu.
galima su tuo sutikt, nesutikt, bet manau vienuolio kalboje yra tam tikros racijos. kažkaip prisimenu tuomet - " BUDĖKITE, nes nežinot nei dienos, nei valandos". vėlgi, ta galia nuspręsti, kiek mums liko, juk nuo piktojo nepriklauso. Dievas davė, Dievas pasiims.
ir vis dėlto, kokia tatai pasidaro nebaisi baimė, kai nori patikti Viešpačiui, irn todėl bijai Jį įskaudint. aš už tokią baimę. bet jei klystu, tai tiktai iš naivumo, o ne iš piktos valios.
Nu kartais verta nueit į pragarą, kad žinotum,ko vertas normalus gyvenimas:D.
Mano šuo va nuolat kenčia ligą, ne tiek gal jam skauda, kiek man. Aplinkiniai sako:''užmigdyk'', o Mozė sako:''Nežudyk'', tai kaip bus?