Kasdienė Evangelija (Jn 12,24-26)

taip pat Luko 14,26 - nekenčia savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų ir brolių... Akivaizdus prieštaravimas įsakymams gerbti tėvą ir motiną bei mylėti save...

Šiaip jau neapykanta Jėzaus mokiniams, atrodo, yra ženklas, kad artinasi pasaulio pabaiga - yra vietų Evangelijose kurios kalba apie tai (Mt 10,22; Lk 21,17).

Bet šiaip jau, norint tikslumo, reikėtų perbėgti Jono Evangeliją ir pažiūrėti kaip jis naudoja šį žodį. Taigi - veiksmažodis miseo [nekęsti] pas Joną pavartotas 12 kartų (gana reikšmingas skaičius - tai gali reikšti, kad Jonas atsargiai rinkosi kur ir kada šį žodį vartoti).

neapykanta Jėzui - x6 - [3,20; 7,7; 15,18; 15,23; 15,24; 15,25] 
neapykanta Tėvui - x2 - [15,23; 15,24]
neapykanta mokiniams - x4 - [7,7; 15,18; 15,19; 17,14]
neapykanta savo gyvybei - x1 - [12,25]

Vienas dalykas iš karto krenta į akis - kai tik Jonas kalba apie neapykantą, tai net 6 kartus iš dvylikos aiškiai pasakoma, kad tas kuris nekenčia yra "pasaulis". Jonas šitą žodį, atrodo, vartoja ypatinga prasme - nurodydamas priešiškus Dievui žmones, tuos kurie Jam priešinasi, Jono žodžiais tariant - Jo nekenčia.

Įdomiausia, kad garsiojoje Jn 3,16 skaitome: "Dievas taip pamilo pasaulį(!), jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas kuris Jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". Taigi, Dievas tą pasaulį, kuris Jo nekenčia, iš begalinės meilės ir gailestingumo, gelbsti leisdamas savo Sūnui kentėti ir mirti ant Kryžiaus.

Na, ir pagaliau mūsų ištrauka (čia neapykanta ir pasaulis susiporuoja septintąjį kartą) - atrodo labai svarbu yra tas "apgręžimas" - visur kur pasaulis nekenčia Jėzaus bei mokinių, o čia - aš pats nekenčiu savo gyvybės šiame pasaulyje.

Jeigu "pasaulis" čia reiškia priešinimąsi Dievui, maištavimą ir neapykantą Jam, tada "nekęsti savo gyvybės šiame pasaulyje" reikštų kažką panašaus į: "radikaliai atsižadėti bet kokio pritarimo nuodėmei ar tapatinimosi su ja". Ta prasme, kad nevalia atiduoti savo gyvybės "šiam pasauliui" (padaryti ją prieštaraujančią Dievui), ir kiekvieną kartą atsižadėti savęs, pataikaujančio nuodėmei; t.y. jei jau apsileidai iki tiek, kad tavo gyvybė atsidūrė "šiame pasaulyje" (savo veiksmais rodai, kad priešiniesi Dievui ir nekenti Jo valios), tada atsižadėk savęs, nepataikauk sau, atsiversk.

Gali būti, kad būtent taip - šiais be galo aštriais žodžiais apie neapykantą sau(?), Jonas bando išreikšti mintį, kad tarp Jėzaus ir nuodėmės negali būti jokios bendrystės. Ten kur yra vienas, nelieka vietos kitam. Skirtumas tik tas, kad tai Kristus nugalėjo nuodėme, o ne atvirkščiai.

Gražus, keblus ir sunkokas Evangelijos žodelis šis... juk pagunda apsileisti mus ištinka ne žygdarbiuose, bet kasdienybėje. Ten ir sunkiausia budėti.