Kas padeda išlikti tikėjimą ir jame augti?
kelmelius 2011.09.21, 08:44
Sveiki, užsukau į puslapį ir pamačiau debesiux komentara prie Evangelijos. Ten visgi ne labai vieta tokio tipo komentarams, tad bandau sukurti temą čia. Tai kviečiu pasidalinti kas taip paprastai ar nepaprastai padeda išlikti tikėjime?
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Diskusijų komentarai
labai man š...
-
Kasdienė...
ačiū! kaip...
-
interviu su...
Mums...
-
Giesmių...
aš galėčiau...
-
Giesmių...
".. ir...
-
Kasdienė...
Kaip ir žad...
-
interviu su...
ooo, ači...
-
interviu su...
Apie nuodėm...
-
Kasdienė...
Nuodėmė...
-
Kasdienė...
Pritariu dė...
-
Kasdienė...
Tokios,...
-
Kasdienė...
Galbūt...
-
Kasdienė...
Naujausios temos
Įdomios temos
Kasdienė...
(9)
Dievo ženklai
(9)
Netikiu -...
(8)
Skaistumas ir...
(5)
Kvietimas...
(4)
Dėmesio kaiš...
(4)
Malda
(3)
SMĖLIS SAUJOJE
(3)
katalikiško...
(3)
vavava, kadangi as cia naujokas, nelabai drisau kurti vis naujas temas, cia gerbiamasis kaip pristu i aki :) super :) lauksim protingu zmoniu minciu :) pasiulymu...
kuriant temą geriausia visada pasakyti kaip pats su tuo gyveni. Šioje temose, jei Tau tikrai rūpi pasidalinimai, irgi galėtum pats parodyti pavyzdį - pasidalinti kaip ištveri tikėjime, kaip jame ugdai save, kaip vertini ir atpažįsti savo augimą.
Tada matysis labiau kas Tau rūpi, kurlink krypsta pokalbis - kietiems bus lengviau "į temą" parašyt.
sunku butu ir pakmentuoti šį bralgio postūmį... Visgi...
Asmeniškai, bandžiau peržvelgti savo gyvenimą, palyginau kai kuriuos įvykius, perkračiau save... ir priėjau lyg ir Jums visiems turbūt jau senai aiškios ir savaime suprantamos tiesos, kad Dievas gyvenime veikia, ir veikia absoliučiai visur, visose situacijose, Jis visada yra šalia, visur, bet kur, bet kada, klausimas - tik ar mes Jį įsileidžiame į savo širdį??? Man ne visada tai pavyksta, tą Dievo įsileidimą į širdį, į savo gyvenimą dažnai užgožia aplinkybės. Kas tai? blogio veikimas? tiesiog aplinkybės nepalankios? išbandymai, ar aš sugebėsiu atsispirti joms? Esu praktikuojantis katalikas, stengiuosi beveik kiekvieną sekmadienį nueit į bažnyčią, stengiuosi vesti vaikus, nors jie ir nenori (beje ir pats nenorėjau būdamas jų metų), antros gyvenimo pusės dažnai palaikymo pritrūksta (jos auklėjimas buvo visiškai kitoks nei mano), labai dažnai bandau su Dievu (nežinau ar tai teigiama) tiesiog darbo metu, laisvalaikiu ir pan. kalbėti mintyse, tiesiog žiūriu pro langą ir klausiu... stebiuosi, nesvarbu ar būsiu išgirstas ar ne...Kaip išmokti išgirsti Dievo balsą? Iš kitos pusės kai viską perkratai, pastebi, kad iš tikrųjų augimas tikėjime yra, nors jis ir mano manymu gana menkas, nuolat visokios abejonės mntyse vaikšto, tačiau postūmis yra, bet l. jau lėtas...
Ačiū... o čia jau ir visas liudijimas... :) Jėzus sako, ieškokite ir rasite. O čia faktas! :) Žinau, nelabai kokia pagalba, bet nepamirškite, kad Jūs tame kelyje ne vienas :) Ačiū, kad pasidalinote!
viena žinok, kad Jis tavęs nepaleis neapleis, niekad, jei tik Jo trokši. Augink savo troškulį. Kol suprasi, kad niekas kitas jo nepatenkins.
Ir patariu melstis Marijai. Ji palydės tave.
Ramybė tau!
Žmonės. Tikrai jie. Pakužda, paskatina, pavyzdžiu pabūna. Matai, kad esi ne vienas.
Išpažintis. Taip, kai jos nėra, kartais aplink viskas griūna.
Malda. Žinau, gali skambėt banaliai. Bet per ją vyksta stebuklai. Ryšys.
:)
Ir matyt, kai supranti, kad Ten yra kažkas aukščiau. Kai tuo pagyveni, nebegali palikt, pamest. Gali tik "atsižadėt", bėgaliot, nors niekur, žmogau, nepabėgi. Nors ir blogomis mintimis, vistiek esi, mąstai, gyveni tikėjimu. :)
Žmonės: o labai dažnai jie savo vienpusišku mąstymu, netikėjimu verčia stoviniuoti, sustoti, netgi grįžti atgal... Ką turėčiau atsakyti tokiems žmonėms?
Išpažintis: sutinku, būtina, tačiau kartais ji man būna mechaniška, pasikartojanti, netgi monotoniška... Kaip to išvengti? Kaip į išpažintį pažiūrėti kitaip?
Malda: Kokia ji turi būtI? ta, kuri surašyta maldaknygėse? ta, kuri gimsta iš širdies, ir jai nėra nustatytų žodžių? Ar visais šiais atvejais galimas ryšys su Dievu? Kokios maldos mokinti savo vaikus?
Aš manau, kad reikia atsakyti gyvenimu :) bent jau man taip būna. Tiesiog šypsaisi visada... Ir žmonės pamažu klausia, tik jau atviresni, nebepuola taip smarkiai kartais. Bet visaip būna.
Dėl maldos tai.. ir darbas gali būti malda, ne tik žodžiai :) Ir žodžiai nebūtinai nustatyti, iš anksto aiškūs. Juk Jėzus tai ne tik nustatytais žodžiais meldėsi, bet yra ir spontaniškų Jo pokalbių su Tėvu. Gražiausia tik, kad visame tame būn ne tik prašymas, bet ir padėka. Beje, sekm buvau vaikų Mišiose :) Kunigas gražiai vaikus mokė melstis. Pvz. "ačiū Dieve už tėvelius, palaimink juos" arba "ačiū, kad galiu mokytis, padėk padaryti namų darbus" :D
Na pamąsčiau ir aš kiek. :)
Kasdienė malda, kuri prasidėjo nuo kasdienio persižegnojimo ir išaugo į šį tą daugiau kaiko. Ir ši malda man būna įvairutėlių formų, ar tai savi žodžiai, prašymai, ar tai poteriai, giesmė, litanija, psalmė ir t.t. čia puiki vieta kiekvieno kūrybiškumui.:)
Dievo žodis. Reik skaityt ir aišku klausyt, jei nori pažinti Tą kuriuo tiki. :)
Labai svarbu susitaikymo sakramentas- išpažintis. Dažnesnė nei 2 kart metuose.:) Na kaip kvjk'iečiams tai kas menesinis dalykiuks, kad ir kaip tas sunku bebūtų.
Na ir dalinimasis tikėjimu su kitais, taip ir gaunant įkvėpimo iš kitų, kitų tikėjimas stiprina ir mane patį.
Kažkaip geras spyris minčiai buvo tas komentaras prie Evangelijos. Gražūs, protingi žodžiai... Ne visad tai požymis tvirto tikėjimo... Vat rašau, kalbu daug, bet... pagavau save galvojant, kiek iš tų atvejų yra pasilikimas savo žinojime ir tiesoje, o ne Dievo ieškojimas. Man atrodo, kad tvirtesnis tikėjimas tas paprastutis, nuolankus, mažutėlio tikėjimas. Tyliai tyliai. Širdimi, gyvenimu ir darbais. Vat toks va tai dar ir kaip sustiprina ir palaiko.
Jei taip tiesiai šviesiai: tai Dievas padeda. Toks keistas užburtas ratas, bet aš tai asmeniškai labai stipriai jaučiu, kad ne mano nuopelnas tas tikėjimas, ne mano pastangom auginamas, o kad tai duota. Dovanota. Jo malone. Kodėl toks ar anoks - nenuspėsi. Bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad negalima lyginti vieno ir kito žmogaus tikėjimo, nors tą daryti sunku (viršuj jau palyginau :)) ). Jau vien tai, ką turi Tu asmeniškai, yra Tavo tikėjimas, Tavo asmeninis ryšys su Dievu. Sėkla pasėta :) O šiaip ką čia bepridursi prie kitų rašiusiųjų: Žodis, malda, išpažintis (ir Komunija!), liudijimas, kitų žmonių liudijimai. Dar darbai. Na, dar kai atsiveria akys ir staiga pamatai, kad kažkaip tau nežinant, Dievas per tave veikia... Va...