Esu šiek tiek girdėjusi apie karmos dėsnį. Apie tai vienas žmogus papasakojo pora istorijų.

Na čia pavyzdys kaip supratau - žmogus gyvena ir dirba sunkvežimių vairuotoju, patenka į avariją ir miršta. Paskui kitoje šeimoje gimsta vaikas ir apie ketverių metų vaiko paklausus kuo tu dirbai, kodėl ten nebedirbi, kur gyvenai ? Jis atsakytu. Pasakytu ir tai kaip jis mirė. Bet visa tai atsimena maždaug iki septynerių metų vaikai.

Tai rodo jog žmogus gyvena ir miršta ne viena kartą. Bet ar tai pripažįsta krikščionis ? :)

Justytė portretas

Deimut, karmos dėsnį pripažysta indų filosofija, budistų religija ir panašiai.

Mes Krikščionys tikime, jog gyvenam vieną gyvenimą, o gimę pirmą kartą po mirties keliaujam į dangų, kur amžinasis gyvenimas arba į pragarą.  Viskas priklauso kaip gyvenam šiame gyvenime.

 

Tadas portretas

Nebolga mintis, sudomino :D

Kažkaip lyg ir esu krikščionis, bet atsiranda klausimų dėl kitų religijų, o ypač kaip religija būna paremta faktais ( na aš žmogus, netobulas, todėl ir įdomu). Tad kaip čia su ta karma :)

Chiramas portretas

Faktai - faktams nelygu. Perskaitęs J. Burkaus knygą "Arti tikslo" jokiomis karmomis seniai nebetikiu. Nors ta karmos versija kažkuriuo atžvilgiu gali atrodyti ir patraukli, bet manau ji žmogui nėra naudinga ir prieštarauja kai kuriems loginiams veiksniams. Pagal induistus žmogus gyvena daugelį gyvenimų ir kiekviename gyvenimeturi atidirbti už praeitojo klaidas, bet iš to kyla tam tikras kuriozas, kam tuomet stengtis, jei žinai, kad laukia kitas gyvenimas. Tie kas tiki karmomis, dažnai išmuša sau žemę iš po kojų, nes nebetiki savo gyvenimo misijos egzistavimu, netiki turį užduotį šiam gyvenimui. Taip pat, priėmus karmos teoriją reikėtų iškart atmesti pragaro egzistavimą arba jį traktuoti nežinia kaip. apie skaistyklą išvis tektų pamiršti. Todėl mano manymu karmos teorija absoliučiai nesuderinama su krikščioniška mintimi, juk Dievas yra kūrėjas ir jis nuolat kuria, tame tarpe ir sielas. Jei priimtume karmą kaip egzistuojantį reiškinį, tuomet turėtume paneigti visus Dievo motinos apreiškimus mūsų Pasaulio istorijoje, juk jų metu Marija kalba apie dangų ir pragarą, apie maldas kurių reikia sieloms iš skaistyklos išsivaduoti. Taip, kad gerbiami bičiuliai, manau, kad reinkarnacijos tiesiog nėra. Ir visa bėda yra ta, kad esame labai greiti kažką sužinoti iš svetimo daržo, bet savojo dar gerai nepažinodami.

Apie vaikučius, kurie kažką "prisimena".  Nemanau, kad tai ką jie pasakoja yra asmeniškai jų patirtis. Vaikų sielos yra ypatingos, neužterštos, todėl jie dažnai net mato klaidžiojančias vėles, esu to prisiklausęs daug atvejų. Tikėtina, kad vaikų sielos yra dalinai atviros ir nevisiškai atsiribojusios nuo anapusinio pasaulio, todėl jie gali netikėtai papasakoti ir svetimo žmogaus gyvenimo istoriją, nes jie savo atminties klodų dar neturi, todėl spontaniškai gali perimti informaciją jau iš iškeliavusių ar tebeklaidžiojančių sielų. Jei panagrinėtume egzorcistų patirtį tai vėlgi pamatytume panašių dalykų, būna kad apsėstasis pasakoja svetimo žmogaus gyvenimo istoriją, tačiau paaiškėja, kad šią informaciją jam "teikia" netgi ne mirusysis, o mirusįjį kamavusi piktoji dvasia.  Karmos dėsniai kiek žinau, nenumato tokio reiškinio kaip šėtonas, o tai vėl niekaip nesiriša su krikščionybės patirtimi.

Deimute portretas

Mhm :) ačiū tikrai aiškiau viskas pasidarė :)

Bitė portretas

Prisiskaičiau kažkada irgi tų karminių reikalų.:) Patiko pradžioj. Ir Dievo vardas minimas. Tik vėliau apsižiūrėjau, kad ten taip visko primaišyta... Supratau, kad viskas, ko man reikia, yra Šventajame Rašte parašyta. Tobuliau, negu Viešpats mūsų Dievas, niekas dar nesugalvojo. Ir patikimiau :)

bralgis portretas

hmz... man rodos - prieš imantis nagrinėti kokią nors kitą religiją, visada reikia įsisąmoninti, kad susiduriame su kita kultūra, kitu mąstymo būdu. Ir kad reikia pasitikrinti pačius suvokimo pagrindus - jie toje kultūroje dažniausiai - skirtingi, nei mūsų europiniai-krikščioniškieji pagrindai :)

Panašiai ir su induizmu.

Reikia žinoti, kad jiems ne tik gyvenimas, bet apskritai egzistavimas kaip asmeniui yra maja - kažkas netikro, apgaulingo. Žmogaus tikslas yra išnykti. T.y. nustoti egzistuoti iš viso. Ne tai, kad numirti ir po mirties egzistuoti kaip asmeniui (induistai tuo netiki), bet apskritai - kad manęs nebeliktų. [Krikščionybėje gi - kone absoliučiai priešinga viskas. Gyvenimas yra mylinčio Dievo dovana; gyvenimas, būdamas pažeistas nuodėmės, vis tik yra vertingas ir svarbus - jis apsprendžia mano amžinąjį buvimą su Dievu po žemiškosios mirties].

Ir todėl reinkarnacija induizme yra blogis - nes žmogaus siekis yra išnykti, o jis nuolat ir nuolat atgimimų ratu grąžinamas į šį pasaulį. Kol pagaliau per tūkstančius metų pasiekia nirvaną - ištirpimą, išnykimą. Žmogaus, asmens, atminties, proto ir t.t. - nebelieka.

Kitas dalykas, kurį krikščionys kalbėdami apie reinkarnaciją linkę užmiršti yra tai, kad tarp atgimimų visiškai išnyksta atmintis, buvusio asmens bruožai ir t.t. Išlieka tiktai karma. Bet tai - jokie asmens bruožai. greičiau jau jo "paveldas" - t.y. sąrašas to ką jis darė gerai ir ką blogai. Taigi - čia kyla rimtas klausimas, ar galima kalbėti apie tai - jog atgimsta tas pats asmuo? Jei nebėra buvusio asmens bruožų, atminties ir t.t.?

Atvejai, kai vaikai prisimena "buvusį" gyvenimą pačiame induizme greičiau jau būtų vertinami kaip prieštaraujantys karmos teorijai, pagal kurią atmintis negali išlikti. Bet... tai žadina smalsumą, o kartu nelabai ką išmanantiems apie induizmą "viską sustato į vietas" ir pateikia faktus :)))

Todėl tai yra nemenka problema - iš esmės dabar Lietuvoje vyraujantis induizmo pažinimas yra sinkretistinis. Chebra pasipešioja žinių šen, ten, kitur ir tada lipdo krikščionybinio-induizmo hibridą. Kaip žinai - sinkretizmas yra nevaisingas, nes stabdo žmogfaus artėjimą prie Dievo - žmogus pagaliau nustoja klausytis Apreiškimo, keisti save pagal Apreiškimą; ir pradeda lipdyti savo "religiją", kurioje pats tampa dievuku.

Emanuelis portretas

Išsamu, bet ar tokio klausimo klausė skaitytojas? :)

bralgis portretas

maniau kad atsakiau į tai antroje nuo galo pastraipoje. Jei yra noras - galiu plačiau - Jums, nes Deimantei gali būt sunkiai virškinamas tekstas :)

Tuose "atsiminimų" pasakojimuose, aišku, nemažai klastočių. Bet šiaip jau mokslininkai pastaruoju metu kalba apie taip vadinamą "genų atmintį" - t.y. jie teigia, kad nebūtinai tas žmogus turėjo kažką patirti, kad atsimintų. Jie ten kažkokiais būdais patikrina, jog įmanoma, kad kažkas tavo genų grandinėje kažką patyrė ir tai tau perduodama kaip atmintis.

Nežinau - šiaip tai vengiu šitų dalykų - labai jau jie įsuka stipriai :)

Sielis portretas

Žodis "karma" reiškia "veikla", kyla iš žodžio "karyate" - daryti, lietuvių klb. greičiausiai etimologiškai susijęs su "kurti". Karma induizme specifiškai reiškia veiklą materialioje visatoje su egoistiniais motyvais (tyrai dvasinė veikla - dvasinė tarnystė Dievui vadinama "bhakti", nuo žodžio "bhaja" (bhadža) - tarnauti, garbinti).

Karmos dėsnis - tai, kad veiksmai sukelia tolygius atoveiksmius. "Ką pasėsi, tą ir pjausi", arba "kaip pasiklosi, taip išsimiegosi", "kaip šauki, taip atsiliepia". Galima sakyti, kad tai savotiškas "buhalterinio teisingumo" dėsnis - jeigu asmuo daro kažką blogo, susilaukia blogų atoveiksmių, o jeigu daro kažką gero - susilaukia gerų atoveiksmių. Tai matyti kasdieniniame gyvenime - jeigu su kitais žmonėm asmuo elgiasi gerai, tai greičiausiai ir jie su juo stengsis elgtis gerai, ir, daugiau ar mažiau, dėl gero elgesio žmogų lydės sėkmė, o dėl blogo - žmogus gali atsidurti kalėjime, arba tiesiog nepalankioje gyvenimo situacijoje.

Taigi, išvertus terminus, viskas paprasta. Veikla, gera veikla, bloga veikla, ir tos veiklos rezultatai. Krikščionybėje irgi matome to paties teisingumo principo pripažinimą - kad geros veiklos pasekmės bus geros, o blogos - blogos.

Bet dvasinė veikla, kuri jau yra ne karma, nepatenka į karmos dėsnį, yra aukščiau jo. Tai yra malonės ir meilės sfera, kur tiek veiklos motyvai yra dvasiniai, tiek veiklos pasekmės, "buhalterinė lygybė" ten negalioja.

bralgis portretas

:) tarp karmos teorijos ir krikščionybės nėra beveik nieko bendro. Du ypač ryškūs skirtumai:

karmos teorija, būdama induizmo dalis, remiasi tuo, jog tikras gyvenimas yra tik dvasinis gyvenimas. Visa kita (materiali tikrovė) yra nepatikima, apgaulinga ir t.t. Krikščionybė gi, atpažįsta Dievą, kuris atėjo į šį pasaulį, taip parodydamas, jog jis yra geras, vertingas ir gerbtinas.

Karmos teorijos finalas - asmens išnykimas. Krikščionybėje gi, asmuo yra vertingas, orus, neišnykstantis. krikščionys tiki, jog mes prisikelsime amžinajam gyvenimui ne kaip beasmenės būtybės, bet kaip asmenys (netgi su kūnu, nors ir perkeistu).

Pagaliau karmos teorijoje veikia tam tikras automatizmas - darei gera, sulauksi gerų pasekmių; darei bloga - blogų. Krikščionybėje gi šis automatizmas yra paneigiamas Dievo gailestingumu ir Jo laisve. Jei Jis ir leidžia mums patirti blogų poelgių pasekmes, tai vien todėl, kad nori mus ugdyti. Tačiau dar svarbiau, kad Jis gali atleisti nuodėmes, dovanoti kaltybes.

Taigi - panašumai tarp karmos teorijos ir krikščionybės labiau panašūs į "pritempinėjimus". Šiedu dalykai absoliučiai nesuderinami.

:)

Chiramas portretas

Prie to dar reikėtų pridėti, kad pagal induistus karma yra daugelį gyvenimų, persikūnijimų apjungiantis reiškinys. Neva, praeito gyvenimo "griekai" gali rasti atgarsį dabartyje ir pan. O tai iš principo neturi sąlyčio su Krikščionišku žmogaus gyvenimo supratimu.

 

Dėmesio, kažkur Lt forumuose perskaičiau iš kojų verčiančią prielaidą :), kad atseit, visi pasaulio žmonės reinkarnuoja, išskyrus krikščionis, nes neva jiems krikštas uždaro persikūnijimų ratą, todėl po mirties jie keliauja į Dievo teismą, be galimybės toliau dvasiškai vystytis. Tai va taip New Age "rado kompromisą" tarp renikarncijos buvimo ir nebuvimo :DDD

Sielis portretas

Taip, jeigu kalbėti apie daugelį gyvenimų, veiklos ir jos rezultatų dėsnis jiems galioja. 

Teko vartyti ankstyvųjų bažnyčios tėvų raštus, diskusija apie reinkarnaciją prieš 2000 metų vyko panaši kaip ir šiais laikais, praktiškai niekas nepasikeitė. Tikriausiai ir toliau vyks, ilgus tūkstantmečius. Dalykas tas, kad žydų turėtas žinojimas nei teigė, nei neigė, lygiai Jėzus Kristus nei teigė, nei neigė reinkarnacijos. Reinkarnacijos pripažinimas ar neigimas krikščionybėje tiesiogiai neturi kuo pasiremti, daugiau remiamasi netiesioginėmis prielaidomis, bet tokiu atveju, netiesioginių užuominų apie reinkarnaciją irgi galima rasti Biblijos tekste, pvz. Danieliaus knygoje. Kadangi kai kurios šiuolaikinės žydų tradicijos kalba apie reinkarnaciją, tai einant tolyn į praeitį, reinkarnacijos idėja turėtų būti. Žydų religinė tradicija buvo gana įvairialypė ir turėjo įvairių koncepcijų, pavyzdžiui Evangelijose matom, kaip vieni tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, kiti visai netikėjo.

Atsitraukus nuo skirtingų religinių tradicijų poliarizacijos tuo klausimu (vieni teigia, kiti neigia, tai kur tiesa?), asmeniškai teko kalbėtis su viena moterim, kuri turėjo prisiminimų iš praeito gyvenimo, taip pat teko skaityti gana įtikinančių panašaus pobūdžio liudijimų ir faktų iš neangažuotų žmonių.

Jeigu siela amžina, tai praeityje ji kažką turėjo veikti. Mūsų sąmonė atgauna save vaikystėje, tarsi iš nebūties ar tamsos, bet mes žinom, kad kai buvom kūdikiai, taip pat turėjom sąmoningumą, verkėm ir šypsojomės, nors to ir visai neatsimenam. Kas slypi dar tolesnės praeities užmarštyje - tai visai gali būti ankstesni gyvenimai.

Tianshan portretas

Biblija labai aiškiai prieštarauja reinkarnacijos idėjai. Hbr 9,27 sakoma: „… žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“.

Sielis portretas

Turėjau galvoje Senąjį Testamentą 

Sielis portretas

Manau, čia jūs daugiau pastebit monizmo induizme (advaita vada, arba mayavada) ypatybes ir skirtumus nuo krikščionybės.

Asmens išnykimo idėja yra būtent monizme ir budizme. Personalistinėse vaišnavų tradicijose, kurios turi tvirtesnį pagrindą, sielos amžinumo faktas yra esminis.

Vienaip ar kitaip, niekas negali atimti iš religinių tradicijų jų savito identiteto ar jas sulieti, "pritempti" vienas prie kitų. Budizmas yra ir liks budizmas, monizmas yra ir liks monizmas, krikščionybė yra ir liks krikščionybė. 

Pabrėžiant skirtumus, pabrėžiami pranašumai arba trūkumai. O atrandant panašumus, atrandama, kad pažįstama ta pati Realybė.

bralgis portretas

apie tai jau kažkur buvo kalbėta lyg forume... skirtumų pabrėžimas yra vienintelė tikro dialogo tarp religijų galimybė. Nes trinant ribas religijos praranda savo identitetą, ir taip joks dialogas neįmanomas, nes nebeaišku kas kalbasi su kuo :)

o dėl reinkarnacijos Senajame Testamente (jei tikrai kalbame apie reinkarnaciją, o ne apie prikėlimą iš numirusių), tai jos nė su žiburiu ten nerasi :) Net jei pavienės apraiškos ir gali turėti kažkokių panašumų, vis ti reikėtų vengti tokio "mėgėjiško" vertinimo ir susipažinti su pamatiniais hebrajų kultūros bei judaizmo religijos teiginiais apie prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Tada darosi labai aišku, kad jei reinkarnuojant pranyksta bet koks ryšys tarp to kas buvo prieš reinkarnaciją ir po jos - tai tokia mintis absoliučiai svetima Biblijai, kurioje kiekvienas asmuo yra unikalus ir nemirtingas. Jop asmeniškumas neišnyksta ir nekinta. Žmogus yra Dievo sukurtas kaip kilniausias kūrinys, todėįl jis visada yra ir bus žmogumi, turinčiu vieną ir tą patį kūną, vieną ir tą pačią dvasinę sielą.

Kiek mano žinios neša, tai reinkarnacijos teorija teigia, jog tarp to kuris buvo iki reinkarnacijos, ir to kuris yra po jos - neišlieka jokio ryšio: neišlieka atmintis, neilieka asmens bruožai, netgi prigimtis (t.y. žmogus gali atgimti kaip gyvūnas). Be to reinkarnacija yra suvokiama kaip tam tikras blogis - t.y. žmogus nuolat grąžinamas į šį pasaulį, nors jo tikslas ir yra nirvana(?) - atsiprašau, jei mano žinios netikslios... labai jau seniai bebuvau su tuo susidūręs.

Norėjau itk pasakyt, kad Biblijai reinkarnacija visiškai svetima.

Sielis portretas

Kalbant apie "reinkarnaciją", vieno termino vartojimas skirtingų religijų/mokymų požiūriams į daugelį gyvenimų apibūdinti labiau klaidina, nes požiūriai iš esmės skiriasi. Jūsų apibūdinta reinkarnacijos koncepcija priskirtina budizmui. Indijos Vedų teizme (vaišnavizme), siela suvokiama kaip amžina: gyvoji esybė yra amžina siela, dvasinės būties dalelė, kurią materialiame pasaulyje apgaubę du kūnai: (1) neapčiuopiamasis bei (2) grubusis fizinis kūnas. Neapčiuopiamas kūnas sudarytas iš intelekto, proto, jutiminių gebėjimų ir emocijų, lietuvių kalboje žodis "dvasinis" dažniausiai apibūdina šio kūno savybes - mintys, jausmai, įspūdžiai, suvokimai. Kai fizinis kūnas suyra (mirtis), siela kartu su neapčiuopiamu kūnu - mintimis, jausmais, įspūdžiais - gauna naują gimimą, naują fizinį kūną Žemėje, arba be fizinio kūno ir vien tik neapčiuopiamu kūnu keliauja į pragarus arba rojų materialiame pasaulyje, priklausomai nuo nuodėmių ir dorybingų darbų. Siela, kuri pasiekė amžiną dvasinį lygį, nusimeta abiejų materialių kūnų dangalus, ir gauna dvasinį kūną bei amžiną bendravimą su Aukščiausiuoju Jo vidinėje buveinėje. Kol siela yra materialiame pasaulyje, ji visada yra apgaubta neapčiuopiamo kūno - tai tarsi tarpininkas tarp grynojo "aš" ir grubiosios fizinės materijos; įspūdžiai ir veiklos tendencijos fiksuojasi neapčiuopiamame kūne. Todėl žmonės turi skirtingus charakterius, savybes, pomėgius, elgseną (be fizinių skirtumų). Jeigu asmuo yra nepažengęs dvasiškai, praeitų gyvenimų jis neprisimena, nes jo žinojimas užtemdytas, bet veiklos tendencijos ir vidinės savybės, kurias jis turi, yra atsineštos iš praeitų gyvenimų. Pavyzdžiui, matom, kad kai kurie žmonės būna labai gabūs kokiems nors menams, nors kitas šeimos narys tokių gabumų gali neturėti ir t.t. ir pan. Vienus žmones traukia vienokia veikla, kitus - kitokia, nors racionalaus paaiškinimo, kodėl būtent tai, nežinoma. Vieni žmonės sprendžia savo gyvenime vienokias asmenines problemas ir pamokas, kiti - kitokias, vieni turi vienokius privalumus, kiti - kitokius, Vieni linkę daryti vienokias nuodėmes, kiti - kitokias, vieni linkę prie vienokios dorybingos veiklos, kiti - prie kitokios. Vieni gimsta invalidais, kiti - fiziškai apdovanotais, vieni - skurdžioje šalyje, kitų gyvenimas prasideda turtingoje šalyje ir komforto pilnuose namuose. Ir t.t. ir pan. 

Manau, "prisikėlimo" koncepcija ir aukščiau apibūdintas reinkarnacijos procesas yra artimi. "Prisikėlimą" kaip terminą galima interpretuoti keliais atvejais ir lygiais, kuriems apibūdinti šis vienas terminas ir gali būti vartojamas:

1. Po mirties keliavimas į rojaus lygmenį, neapčiuopiamu kūnu, išlaikant aiškesnius praeito gyvenimo įspūdžius. Kadangi gyvenimas šiame lygmenyje yra labai ilgas lyginant su žemiškais masteliais (milijonai ir šimtai tūkstančių žemiškų metų), nors ir egzistuoja mirtis, žydų koncepcija buvo, kad tai bemaž amžinas gyvenimas, arba jie iš viso nekalba apie jo trukmę. Įvairiose rojaus buveinėse susirenka panašios veiklos ir nuopelnų sielos, susiję.

Čia kalbama apie žydų keliavimą į bendraminčių buveinę: "An early common theme is that death means rejoining one's ancestors. Abraham, Isaac, Jacob, Moses, and other patriarchs are "gathered to their people" after death (see Gen. 25:8, 25:17, 35:29, 49:33; Deut. 42:50; 2 Ki. 22:20). In contrast, the wicked are "cut off (kareit) from their people" (Gen. 17:14; Ex. 31:14). Other imagery emphasizes the finality of death: the dead are like dust returning to dust (Genesis; Ecc. 3:19-20) or water poured out on the ground (2 Samuel 14:14)." http://www.religionfacts.com/judaism/beliefs/afterlife.htm

2. Gimimą Žemėje (po gyvenimo Žemėje, rojuje, ar pragare), dėl įsikūnijimo fiziniame kūne neturint išreikštos atminties/žinojimo apie praeitą gyvenimą (bet mes matom, kad kai kurie žmonės nuo pat vaikystės būna dvasingi, tarsi "nežemiški", tai reikštų praeitą gyvenimą rojuje, o kiti - žemų polinkių, nusikaltėliai, problemiškuose regionuose - tai reikštų praeitą gyvenimą pragare).

Čia lyginamas gyvenimas Žemėje ir gyvenimas rojuje: "Yet it is also emphasized that this world provides the ability and privilege of doing good works and performing the mitzvot: "Rabbi Yaakov also used to say, 'Better one hour in repentance and good deeds in this world than all the life in the world to come. And better one hour of tranquility of spirit in the world to come than all the life of this world.'" " Taigi, kai kuriais atžvilgiais gyvenimas Žemėje yra pranašesnis už gyvenimą rojuje - Žemėje dvasinė veikla duoda daugiausiai tobulėjimo.

3. Visatos naikinimo metu ("pasaulio pabaiga"), tuo momentu aukščiausiame rojaus lygmenyje esančios sielos gauna dvasinius kūnus ir eina į dvasinį pasaulį  iš tikro amžinam gyvenimui. Berods, kai kur judaizme, krikščionybėje ir islame yra žinojimas apie "antrąjį rojų" arba dar aukštesnę buveinę. Arba kalbama apie daug lygių: "septynių lygių dangūs".

bralgis portretas

na... galiu tik dar kartą pakartot - karmos sitemos "automatiškumas" nesuderinamas su krikščionybe, kuri teigia, jog išgelbėjimas iš nuodėmės tėra vienas - Jėzus Kristus. Išoroiškai panašių faktų galime pririnkti devynias galybes :))) Bet... užtenka bent kartą perskaityti visą Šventraštį, kad jau susidarytum bent miglotą įspūdį apie tai ką jis kalba, o ko jis nekalba.

Taigi... einam skaityti Šventraščio :)

Laima_B portretas

Nerašau kaip atsakymo, nes ne visai žinau, kur jį dėt. Tiesa, pirma norėjau padėkot Algiui: man labai padėjo tai, ką parašei. Ne šiuo konkrečiu klausimu, bet kitais, šiuo metu intensyviai kylančiais. Labai. Ačiū.

o dabar toks trumputis pastebėjimas. Katalikybė man sako, kad esu sukurta iš meilės. Tokia kokia esu, tokią mane Dievas sukūrė ir myli. Su kūnu ir siela, nes būtent man davė šią sielą IR šį kūną, su visais privalumais ir defektais. Nemanau, kad juos įmanoma atsieti. Nes be šio fizinio kūno aš būčiau kita siela :)

Antras dalykas, kuris manyje iš karto užmuša bet kokią mintį dėl reinkarnacijos tai jau išsakyta mintis apie Dievo gailestingumą. Jam reikia ne mūsų tobulumo, Jam reikia mūsų. Jis sukūrė mus žmonėmis. Ir tikrai manau, kad mintis, jog aš savo darbais turiu pati tobulėti, kaip to reikalauja bet kokia mintis apie persikūnijimus, ypač skirtingais lygiais, prieštarauja suvokimui, kad aš kaip žmogus esu silpna būtybė pati iš savęs. Be Dievo aš negaliu tobulėti pilnutinai. Kažkaip man atrodo, kad žmonės, koncentruodamiesi į reinkarnaciją paprasčiausiai bijo savo silpnumo. O, beje, žmogiškasis silpnumas juk yra ir stiprybė sunkiai paaiškinamu būdu. Laiminga kaltė... :)

Kita vertus, reinkarnacija keistu būdu skatina pamiršti, kad aš turiu tik šį gyvenimą ir dabar pat, šią sekundę esu už jį atsakinga :) Ne kažkada ateity, ar kitam gyvenime.

Na, ir dar viena mintis: mano nuomone nesąmonė žmonių skirstymas į dvasingesnes "senesnes" sielas ir ne. Čia gaunasi "kastos". Visi esam lygūs, visi esam vienodai mylimi ir apdovanoti, tik kiekvieno asmens reikalas, kiek jis atsiveria Meilei ir kiek jis priima Dievą.

Pabaigai: NIEKAS tikrai nežino, kas ir kaip. Tačiau Dievo apreiškimas tikrai nerodo, kad egzistuotų reinkarnacija :) Bent jau nesu mačius/girdėjus tokio patvirtinimo :)

Sielis portretas

Apie karmos automatizmą. Jis irgi priskirtinas neteistiniams mokymams, tokiems kaip budizmas.

Kaip minėjom, žodis "karma" reiškia "veikla". Visos gyvos esybės kažką veikia. Veikla turi rezultatus, bei su laiku išsivysto polinkis veikti vienaip ar kitaip. Taigi, veikla, veiklos tendencijos ir veiklos rezultatai - šių veiksnių visuma yra dėsninga ir nuosekliai besitęsianti laike. O kas valdo laiką, veikėjus, ir veikimo erdvę - materialią visatą? Dievas. Veiklos ir veiklos pasekmių ryšys nėra mechaniškas, nes jis yra valdomas Aukščiausiojo ir Jo galių. Aukščiausiasis nuolat stebi sielas ir jų veiklą, ir jas moko, laiko pavidalu dovanodamas joms jų veiklos rezultatus laike, tokiu ypatingu būdu, kad jos turėtų didžiausias galimybes tobulėti iš egoistinės veiklos lygmens link dvasinių neegoistinių veiksmų. Kaip sakoma, "žmogus planuoja, Dievas disponuoja".

Krikščionybėje teigiama, kad tam tikru momentu įvyksta (įvyks) sielos teismas, kuriame už blogus darbus bus baudžiama pragaru, o už gerus darbus bei dvasinę veiklą - apdovanojama arba suteikiama aukščiausia malonė.

Dvasinis pasišventimas yra atskira tema, nes dvasinis pasišventimas arba meilės tarnystė Dievui atliekama iš meilės, ir be egoistinių motyvų, todėl čia nėra atlygio, bausmės ar apdovanojimo. Tai jau ypatingi santykiai su Dievu, meilės ir laisvės erdvė, su savo nuolat stebinančiu naujumu ir nedeterminuotumu, ne biznio sandoris ar buhalteriniai apskaičiavimai, jų neveikia materialiai egoistinės veiklos dėsningumai ("karmos dėsnis")

Egoistinės veiklos dėsningumai kyla iš to, kaip ji atliekama. Veikėjas bando veikti nekreipdamas dėmesio į Aukščiausiojo egzistenciją, lyg būtų visiškai nepriklausomas ir atskiras, todėl jam ir dovanojami jo veiklos rezultatai, tolygiai veikėjo atliktai veiklai ir pagal veikėjo norus bei nuopelnus toliau užsiimti materialia veikla ir išlikti materialioje egzistencijoje. Kai siela, atmesdama klaidingo veikėjo ego, kreipiasi į Aukščiausiąjį ir stengiasi veikti pagal Jo norus, ji užmezga tiesioginius meilės santykius su Aukščiausiuoju, ir nekuria materialios veiklos ar jos rezultatų, o senesnės veiklos rezultatai yra Aukščiausiojo malone atleidžiami.

Nuodėmė yra veiksmai, nusižengiantys Aukščiausiojo suteiktai tobulėjimo sistemai, nurodymams kaip veikti materialiame pasaulyje (pvz. "nežudyk", "nevok" ir daug kitų). Kol siela tobulai nesuderina savo veiklos motyvų su Aukščiausiojo valia, ji neišvengiamai paslysta, todėl tiesa tai, kad be Aukščiausiojo ir Jo tyrų tarnų malonės, jokia siela negali išsivaduoti iš nuodėmės. Kaip žvakė pridegama žvake, taip įkvėpimas veikti iš tyros meilės Dievui nekyla savaime sąlygotoje sieloje, bet kyla jai bendraujant su Aukščiausiuoju ir Jo atstovais. Tai, kad Aukščiausiasis ir Jo tarnai suteikia sieloms savo bendravimą, yra jų nepriežastinga malonė.

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4