Kaip rengtis, einant į bažnyčią
Iš to, kad gana dažnai aprangos bažnyčioje klausimais tenka kalbėtis su mamomis ir dukromis , kartais ir su vaikinais, supratau, kad tai ne visai paprasta. Ir negalėčiau kaltinti dėl netinkamos bažnyčiai aprangos šiuolaikinės mados. Dažniau tai tik nežinojimas kas kur tinka ir kaip kur dera atrodyti. Gyvename pasaulyje, kur tinkama išvaizda ir geros manieros darosi labai svarbu ne tik bažnyčioje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Net išleistas gero elgesio pradžiamokslis, pavadintas "Geros manieros - pusė karjeros".
Tačiau šiandien ne apie manieras, o apie aprangą bažnyčioje.
Kaip "teisingai" apsirengti, ruošiantis dalyvauti Mišiose eilinėmis dienomis ir švenčių metu? Kas kada tinka? Kokių aprangos taisyklių laikėsi Lietuvos moterys anksčiau?
Siūlau pasidomėti mados žinovės patarimais. "Stiliaus" žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė gyvena Londone, dažnai rašo apie drabužių mados tendencijas, pristatymus ir naujienas. Šįkart parašė tikrai vertingų patarimų tikintiesiems ar tik retkarčiais užsukantiems į bažnyčią apie toje vietoje priderančią aprangą. Ir manikiūrą :)
Taigi siūlau jos straipsnį "Kūrėjas žino, kaip atrodo jūsų bamba".
Tik gaila, kad straipsnyje kritikuojmos žinomo politiko R. Pakso šeimos moterys dėl aprangos vizito pas popiežių metu. Nors kritika teisinga, ir tai laikoma visai normaliu dalyku pasaulyje, vis tiek tai skamba šiek tiek nemaloniai.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Tema tikrai aktuali! Ačiū! O straipsnis tai toks skystokas man pasirodė...
Aš pati kai būnu bažnyčioj su basketėm/kerzais, džinsais ir džemperiu, nežinau, ar čia dera taip, ar ne... Pastabų dėl to nesu susilaukus, bet kartais gal ir būna žmonių, kurie kreivai nužiūrinėja..
Stilius - Lietuvos legenda nuo 1997 m - :)))
Na, manau taip stipriai pasistengus būti "stiliuje" prieš einant į bažnyčią gali išgaruoti ir visas maldingas nusiteikimas. O apranga, be abejo turi būti neblaškanti kitų žmonių ir nepapiktinanti. Tačiau gi nutinka, kad užeini į bažnyčią ekspromtu, iš gatvės, todėl ir džinsai - geras rūbas, labai derantis prie nuolatinio budėjimo laukiant Jaunikio.
Pasaulis keičiasi, keičiasi mados, požiūris į moters plaukus :))) ir apskritai jos buvimą Bažnyčioje. Nematau reikalo dirbtinai grąžint senas tradicijas. Bet jei atsirasčiau kur nors Armėnijoje, būtinai eidama į jų šventovę apsiriščiau galvą. Iš pagarbos.
Su dideliu susižavėjimu it nuostaba prisimenu savo močiutę bei jos aprangą einant į bažnyčią. Tada man tai nieko nekalbėjo, tačiau tik vėliau atradau visą aprangos "filosofiją'.
Visų pirma, sekmadieninėms Šv. Mišioms- geriausias drabužis. Tas, su kuriuo eidavo tik į bažnyčią, o ne į parduotuvę, polikliniką ar kitur. Antra- skaručių pasirinkimas pagal spalvas. Dabar atpažįstu ir suprantu, kad skaručių spalvose ir gamoje atsispindėdavo visa metų liturgija: Gavėniai ir Adventui- tamsi spalva, Sekminėms- raudona, Šventųjų šventėms- šviesi. Kaip kunigai keičia savo dėvimų arnotų spalvą, taip mano močiutė keisdavo skarutes. Neįtikėtinas tikėjimo pavyzdys, kuris man daug reiškia ir šiandien.
Koks gražus pavyzdys buvimo kartu su liturgija, savęs pajutimo Visumos dalimi. Tiesiog - šlovinimas rūbu! :)
Taip, turėtume visais įmanomais būdais tai daryti.
Daugelio mūsų močiutės - tikra legenda! :)
Mūsų seneliai, atrodo, giliai suvokė, ką reiškia stoti Dievo akivaizdon.
Kai prisimenu, mano senelė irgi turėjo drabužių ir skarelių, kurios buvo "tik bažnyčiai". Mama ir tėtis taip pat turėjo tokių šventadieninių drabužių, kuriais nesipuošdavo niekur kitur eidami, o tik į bažnyčią. Kai buvau maža, aš pati irgi turėjau tokių drabužių. Ir tai buvo taip natūralu: turėti išeiginius drabužius eiti sekmadienį į Mišias. O švenčių progomis gauti ir visai naujų. Kalėdos ir Velykos buvo tokios svarbios šventės, kad ne tik iššveisdavome namus iki blizgėjimo, bet ir naujai apsirėdydavome.
Gerai čia. Arodo, verta susimąstyti, kaip savo išvaizda šlovinu Viešpatį. Kaip Jam išreiškiu pagarbą net ir apranga. :)
Viskas yra svarbu, kai tai darai Dievui.