ką kiekvienam iš jūsų reiškia šlovinimas?

Šiandien kalbėjau su vienu draugu. Ir apie maldą. Tai po to gimė mintis, kad meldžiantis mes tarsi užsidedam šviesos šarvus, kurių dėka tampam atsparesni sužeidimams, ir tuo pačiu atviresni meilei, kad mes maudomės šaltiniuose, ir valom savo širdies veidrodį, atspindintį Viešpatį. O giedant, tu meldiesi visu kūnu. "Leisk Dievo garbei per tave plisti." neatsimenu kieno žodžiai:) išsilavinimo spragos:)

m, kad neblėstų tavo ugnis, ją reikia kurstyt :) Dėti malkų, budėti. Bet kokia malda yra gerai, svarbu, kad tai būtų tavo širdies pokalbis su tuo, kuris ją sukūrė.

Šlovinimas juk skirtas Dievui, tai JAM turi kažka reikšti, ir  o ne man. Jei kažka jaučiu, ok, Šlove Viešpačiui, dave man tą jausmą, pirmyn toliau. Jei nėra jausmo, vadinas ... nu nėra.

Manau yra labai slidi ir plonytė riba tarp šlovinimo  ir dainavimo. Yra profesionalūs chorai, kurie taip sugeba uzriaumoti katedrose, kad atrodo, jog altorius grius ir dangus atsivers. Vat čia ir šuo pakastas, jei nėra ryšio su Dievu, ir jei galutinis tikslas pasimėgauti garsu, muzika, tai nešlovinimas.

Sutinku su Bralgiu, kad šlovinimas galimas ne vien giesmėm, bet pareigomis, darbais, sportu, netgi, aš manau, indu plovimu! Jei kiekvieną dalyką atliktume su mintim kad aš tuo veiksmu šlovinsiu Dievą, tuomet ir bus šlovinimas. 

Turbūt būtent šlovinimas mane priartino prie Dievo, todėl man jis reiškia daug. Kažkas tokio uhh, stipraus. Kažkas kas tave skatina judėti ir tikėti, mylėti ir išpažinti. Na nežinau, šlovinimas viena tokių stipriausių vietų, kurioje beveik tiesiogiai jaučiu Viešpatį. ( :

Čia tokia "senutė" tema, bet kažkaip negaliu nė žodelio neparašyt apie šlovinimą. Nu neišeina susilaikyt, nors tu ką (gal, aišku, per Adventą iš tiesų reiktų daugiau patylėt... :D )

Va. Šlovinimas.. Per tai "grįžau" į bažnyčią. Nelabai čia kas būtų naujo. Tiesiog vieną kartą nuėjau į mišias ir kažkas giesmėse buvo tokio, kas taip atvėrė Dievui, kad nesupratau, kas vyksta. Dabar jau penktus metus pati giedu bažnytiniam chore ir dar tokias giesmes, kurios daugiausiai ir skirtos šlovinimui (gospel... tai iš esmės protestantiška, he he).

Man asmeniškai šlovinimas ilgai buvo būdas dėkoti Dievui už Jo gerumą, už tai, kad Jis ištirpdė kažkokį ledą mano širdy. Norėjau stovėti ir šlovinti per mišias (?! va taip įdomiai gaunas :)) ), giedoti Jam.. paskui atsirado motyvas liudyti apie Jį, giedoti kitiems žmonėms apie Jį...

Tai taip ir pasimečiau, nebesuprantu, kas ir kur (kai su teologinėm žiniom prastai, ir su visokių bažnytinių reikalų.. tai taip ir gaunasi. Savotiškais visų reikalų supratimas. Dėl to ir ruošiuosi perskaityt VISKĄ, kas čia apie šlovinimą prirašyta!).

Paskui buvo juoda skylė. Kai net ir šiaip per mišias giedodama nieko nebejaučiau. Dabar tai suprantu, kad viskas natūralu, bet tada? :) O dabar lieka intencija. Ir pamažu ateina suvokimas, kad nesvarbu, ar giedantis žmogus iš tiesų jaučiasi šlovinantis.

Savom akim mačiau, kiek pats tas dalykas kaip šlovinimas veikia. Man patinka Dievo humoro jausmas: veikti ir per tuos asmenis, kurie to nenutuokia ir gal net patys "kratosi" tikėjimo. Man šlovinimas - tai vieta, kur kad ir koks pats būtum silpnas, Jis visad bus stipresnis ir VEIKS :)

Čia toks kratinys gavosi. Gali būti nei apie šį, nei apie tą, tai nesupyksiu už konstruktyvią kritiką :)))))  

man šlovinimas reiškia daug nežinau kaip aš be jo gyvenčiau