Ekumenizmas - gerai ar blogai
Ilgai galvoje kirbėjo klausimas, kaip vertinti ekumenizmą? Ar tai nėra pagražinta kaukė, po kuria slepiasi sinkretizmas? Ar visi ekumeninio dialogo dalyviai vienodai supranta ekumenizmo idėją? Galbūt vieniems tai tarpreliginis dialogas, o kitiems vienos visuotinės religijos kūrimas? Šventajam rašte rašoma, kad prieš "laikų pabaigą" bus didelis "akritimas". Gal tai būsima ekumenizmo pasekmė? Ar tikrai turime užleisti savo tikėjimo bastionus, tam kad susikalbėti su kitų religijų atstovais?
Ekumenizmas skverbiasi į daugelį sričių, pavyzdžiui į meną, bažnytinę architektūrą. Kryžių, krucifiksą, paveikslus keičia abstraktūs kosmogeniniai simboliai. Bažnyčios panašėja į konferencijų sales. Dievą žmonės ima traktuoti kaip universalų gėrio ir meilės konceptą, ideologiją, bet ne asmenį. Lygiai tas pats pasakytina ir apie šėtono egzistavimą, kurį neigia net kai kurie pasaulio kungai, vadindami jį viso labo blogio simboliu. O gal taip tiesiamas kelias Biblijoje minimam Antikristui???
Aš asmeniškai esu labiau ortodoksiškų pažiūrų ir esu skeptiškas ekumenizmo atžvilgiu, suprantu, kad turime būti pakantūs kitiems tikėjimams, tačiau manau, kad neturime atsisakyti griežtų Jėzaus pamokymų ir eiti į kompromisus dėl vertybių.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Manau, kad ekumenizmas ne vienos visuotinės religijos kūrimas, o, kaip sakė brolis Roger, tai - keitimasis dovanomis. Galvoju, kad šykštuoliai ne tik kad praranda dovanas, bet ir Dievo meilę.
"Keitimasis dovanomis" reikštų, kad kažką iš savęs paimame ir atiduodame kitiems, o iš kitų taip pat paimame kažką sau, tarsi į dovanoto dalyko vietą? Labai panašu, kad rezultatas dažnai būba būtent toks :(
Nežinau. Mano galva viršuj truputį viskas suplakta į vieną krūvą. Man asmeniškai atrodo, kad sinkretizmas ir ekumenizmas skiriasi. Nes ekumenizmą manau reiktų suprasti kaip bendravimą, nekeliant skirtumų klausimo ieškant kažko vienijančio bendradarbiavimui ar bendrai maldai. Tuo tarpu nė vienai religijai nesiekiant perimti kitos bruožų. Panašu į žmonių bendravimą, ane? Vienas žmogus bendrauja su kitu, likdamas savimi ir kartu pripažindamas kitą kaip lygiavertį. Tai ir keitimasis dovanom yra įmanomas be sinkretizmo (kuris iš esmės jau yra susiliejimas, o ne dviejų individų/religijų bendravimas). Ar aš klystu?
Taip, Laima, taip.Viskas taip ir turėtų būti, bent jau tokia ta ekumenizmo idėja. Tačiau, kaip sakoma gerais norais kartais ir kelias į pragarą grįstas :D. Esmė yra ta, kad mums kaip krikščionims bet kuriuo atveju sekant Kristaus mokymu derėtų gerbti kitatikius arba ateistus, palaikyti su jais broliškus santykius. Tam nereikalinga jokia atskira koncepcija. Tačiau, kai ta ekumenizmo koncepcija virsta kūnu, darosi šiek tiek neramu dėl ankščiau mano paminėtų reiškinių ir t.t.
Bet kas yra ekumenizmo virtimas kūnu? Gal galėtum pateikti konkretų pavyzdį?
Na štai radau šį tą pasigooglinęs, panašu, kad ekumenizme problemų įžvelgė ir dabartinis popiežius, dar būdamas kardinolu:
Katalikų Bažnyčia Jubiliejinių metų pabaigoje išsakė savo požiūrį į ekumenizmą deklaracijoje „Domini Jesus“. Nors kai kurie teologai ir išpažįsta, jog Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, tačiau taip pat laikosi nuomonės, kad Jėzaus „žmogiškoji prigimtis“ sąlygoja Jo tam tikrą ribotumą ir todėl Dievo apreiškimas Jame negali būti laikomas pilnutiniu ir galutiniu. Todėl esą visada reikia kelti į šviesą galimus Dievo apreiškimus, perduotus per kitų religijų kūrėjus bei žmonijos religinius genijus. Su šia, objektyviai kalbant, klaidinga idėja stengiamasi įteigti, jog kitos pasaulio religijos tarsi papildo krikščionių apreiškimą. Dėl šio požiūrio daugelis žmonių ekumeninį dialogą laiko pagrindiniu tikslu ir uždaviniu. Dialogas, arba tiksliau, dialogo ideologija pakeičia misijų veiklą ir kvietimą atsiversti. Nors kitose religijose gali egzistuoti gerų dalykų, negalima nematyti jose egzistuojančių klaidų ir iliuzijų. Skirtumai tarp krikščionybės ir kitų religijų dirbtinai sumenkinami. Nors katalikai turi gerbti kitas religijas, bet negali pritarti idėjai, kad visos religijos yra vienodai geros. Tarpreliginiame dialoge lygybė yra suprantama kaip vienoda pagarba visų jo dalyvių žmogiškajam orumui, bet ne doktrinų turiniui (Pagal deklaraciją „Dominus Jesus“, kard. J. Ratzingeris)
<...>Vienu iš labiausiai neįprasto ekumenizmo pavyzdžiu tapo 1986 10 27 Jono Pauliaus II sušauktas tarpreliginis maldų už taiką susitikimas Asyžiuje. Kaip tvirtina italų žurnalistas Marco Politi, gerai žinantis Vatikano užkulisius, nors viešai nebuvo skelbiama, tačiau daugelis kardinolų, tame tarpe ir kardinolas Ratzingeris buvo prieš tokį susitikimą, manydami, jog įvairių religijų sulyginimas yra sinkretizmas.<...>
<...>Neveltui popiežius Benediktas XVI 2005 m. pabaigoje panaikino Asyžiaus pranciškonų vienuolių autonomiją. Manoma, jog tai buvo padaryta atsižvelgiant į ekumeninius susitikimus ir pamaldas, kurios, kai kurių Bažnyčios atstovų nuomone, priartėja prie sinkretizmo, suliejančio skirtingus religinius tikėjimus.<...>
Kaip tai tas... "turime būti pakantūs kitiems tikėjimams".... neskanus. Sukąstais dantimis turime pakęsti kitatikius? :) O kaip tada paaiškint Pauliaus sakinį apie pagonis, kai sako, kad "įstatymas įrašytas jų širdžių plokštėse" ir jie bus nuteisinti ne pagal įstatymą (cituoju iš atminties, tikiuosi nepripainiojau:)?
Ir dar galvoju, kad po ekumenizmo samprata slypi ne skirtingos religijos, bet pačios krikščionybės skilimas į rytų ir vakarų krikščionis, protestantus, reformatus ir t.t. Ir jo esmė yra suvienyti suskilusį Kristaus kūną.
Esmę ir tikslus tiek aš tiek Laima, čia pasisakiusi, žinome. Tačiau labiau būtų įdomu pakalbėti apie tos esmės rezultatą.
Kad ekumenizmas gerai, esu turėjusi progų įsitikinti tuo pati per visų krikščionių evangelizacijos programos Alfa konferencijas. Viena jų neseniai buvo Londone. Iš 1200 dalyvių krikščionių - katalikų ten buvo apie 300. Visi kiti - "kitokie" krikščionys. Nuostabu buvo matyti, kaip kiekvienos Bažnyčios dovanos veikė ir papildė vieną kitą: šlovinome protestantiškai, meldėmės į Šv. Dvasią kaip sekmininkai ir t.t. Katalikams buvo aukojamos šv. Mišios Vestminsterio katedroje, kuriose galėjo dalyvauti (ir daug, ypač protestantų ir anglikonų, dalyvavo) ir kiti krikščionys.
Mes kuo puikiausiai ir vienodai supratome evangelizacijos viziją ir Gerosios Naujienos paskelbimo žinios būdą, tačiau priėmėme savo ir kitų Bažnyčių skirtumus, nesiekdami būti vienodais ir tuo pačiu suprasdami, kad tai bus kiekvienoje Bažnyčioje kitaip.
Vyskupas Kurtas Kochas, naujasis Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, pastebi, kad didžiausia kliūtis ekumenizme yra tai, jog kiekviena Bažnyčia ekumenizmo tikslu laiko savąją krikščionių vienybės viziją. Todėl dabar reikėtų sukurti visoms Bažnyčioms vieningą ir priimtiną viziją. O koks iš viso to tikslas - kaip vysk. Kurtas Kochas sako, kad nepaisant kliūčių visos Bažnyčios pripažįsta, jog vienybė būtina ir neišvengiama dėl Evangelijos skelbimo patikimumo, kad Evangelija patikimai būtų skelbiama šiuolaikiniam pasauliui, skelbėjai privalo kalbėti vienu balsu.
Radau gražią visai "šviežią" ekumeninę iniciatyvą - Filipinų katalikai ir protestantai perrašys visų 78 Šventojo Rašto knygų tekstus. Pradžios knygos pirmą eilutę ir Apreiškomo knygos paskutiniąją eilutę užrašys popiežius Benediktas XVI. Šis projektas vadinasi "Tebūnie viena Biblija", kurio tikslas - skleisti meilę Dievo Žodžiui ir brolystę tarp krikščionių. Apie tai čia . Man atrodo, kad tokiu būdu "suvienodintas" Dievo Žodis stiprina ryšius tarp Bažnyčių, bet jų nesuniveliuoja.
Kiek aš suprantu ekumenizmas apima ne tik Krikščionybės atšakų dialogą, bet tai tarpreiginis dialogas. Jei yra bandymų suvienyti atskilusius krikščionis, tai idėja nuostabi ir tokios iniaciatyvos kaip Filipinuose iš tiesų puikios. Tačiau žiūrėdamas į ekumenizmą tarpreliginiu aspektu, matau, o gal ir klaidingai matau, kad Krikščionybė yra ta religija, kuri į šį dialogą ateina su didžiausia duokle, ir daugiausiai aukoja iš visų dialogo dalyvių. Gal tai kažkuria prasme ir krikščioniška, tačiau ar ilgai tempsime? Nenorėdamas kalbėti miglotai, bandysiu pateikti pavyzdį.
Tarkim, bet kuris(-i) iš jūsų būtų dailiinkas, ir jums tektų pavaizduoti Dievo paveikslą bažnyčioje ekumenine dvasia, t.y. visom religijoms suprantamu pavidalu. Musulmonai aplamai draudžia vaizduoti Dievą, indėnai išvis nesuprastų tokios idėjos, budistai Dievo kaip asmens turbūt visai nepripažįsta. Rezultatas, būtų toks, kad mes nukryptume nuo šimtmečius brandintos ikonografijos, nuo tikėjimui brangių vaizdinių ir sukurtumėm kažką, kad įtiktumėm kitiems, bet ar kiti pasiruošę tiek aukotis? Ar neparduosime savo tikėjimo tokiu būdu?
indomu... visada galvojau, kad "ekumenizmas" reiškia bendrystės auginimą tarp krikščioniškų denominacijų. O ryšių tarp skirtingų religijų mezgimas vadinamas "religijų dialogu". Gali būti, kad kažką netiksliai žinau ir reikėtų pasitikrinti terminus - jie, kaip visada klastingoki :)))
Bet kuriuo atveju, man rodos, tiek religijų dialogo, tiek ekumenizmo plotmėse reikia prisiminti, jog čia nėra kuriama kokia nors atskira "nauja" religija. Šiuo atžvilgiu tiek ekumenizmas, tiek tarpreliginis dialogas turėtų būti "neproduktyvus".
Vis tik, niekam ne paslaptis, kad iškreiptas ekumenizmas gimdo taip vadinamą "evangelizmą", kai vystosi tam tikra krikščionybės atmaina teigianti, jog jei išpažįsti Jėzų savo asmeniniu Gelbėtoju, jei skaitai Dievo Žodį ir jei esi priėmęs Šventąją Dvasią, tai jau to ir pakanka. Panašiai, ko gero, ir iškreiptas tarpreliginis dialogas gali paskatinti įpulti į sinkretizmą :)
Ekumenizmas tą ir reiškia, kaip sakai, nors gūglas išmeta visokių versijų. Et, prisiskaičiau visko, tai dar neaiškiau liko :) supratau viena, kad bendrystės nori visos krikščioniškos konfesijos, bet taip pat kiekviena nori pasilikti prie savo Bažnyčios ir Dievo žodžio supratimo, gal ir prie pripratimo :) Galbūt todėl J. Fichtenbaueris (rudenį skaitė paskaitą apie tai Kaune) šnekėjo apie 'širdies ekumenizmą": "kai Bažnyčia suskilo, joje neliko vienybės, kuri yra tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, Dievo šlovė paliko Bažnyčią. Todėl Bažnyčia prarado savo autoritetą. Trijų dieviškųjų Asmenų vienybė yra tobula – trys Asmenys, bet vienas Dievas. Kadangi Dievas yra vienas, tad vienintelė yra ir Bažnyčia, turinti atspindėti Jo šlovę – pačią Švč. Trejybės vienybę. Tačiau kai Bažnyčia yra pasidalijusi, Dievo šlovė išsisklaido. Tai tragiška. Deja, daugelio Bažnyčių vadovai mano, kad tai tik nedidelis, šiek tiek negražus dalykas". Žinau tik, kad tobulas yra tik Vienas, o tikintieji, siekdami vienybės, gali tik melstis ir stengtis, stengtis...
Įdomi mintis apie ekumeninį Dievo pavaizdavimą :) juk Dievas - tai Meilė, todėl meilės kalba Jį ir būtų lengviausia ir suprantamiausia vaizduoti. Štai kad ir Jėzaus nupieštas vaizdelis su gailestinguoju samariečiu - paprastas ir paveikus tiek mokslinčiui, tiek beraščiui, tiek tikinčiam, tiek ir ne.
Ekumeniniai santykiai, kaip ir bet kokie santykiai - svarbiausia, kad juose Dievas išliktų gyvas, ne nužudytas. Kaip kažkada sakė A. Lukoševičius, gyvo tikėjimo katalikas ir protestantas yra žymiai arčiau vienas kito ir Dievo nei du užsikietinę savo tiesose tos pačios denominacijos krikščionys.
O prieštarauti ekumenizmo idėjai - tai būtų tolygu prieštarauti pačiai Dievo valiai.
Vatikano II susirinkimo III punktas rašo, kad vienas iš Romos katalikų Bažnyčios tikslų yra gražinti "atsiskyrusius brolius" (protestantus) namo, į Romos bažnyčią. Manau tas vyksta idealiai, didieji protai ir strategai tai numatė prieš 50 metų. Bet galiu tik prisiminti vieno gerb.kunigo Egidijaus (Šiluvoje) žodžius, kad velnias duoda 90% tiesos, o 10% netiesos palieka ir gaunasi degutas, netiesa. Jėzuitai plauna smegenėles (atleiskite už išsireiškimą) dar neblogiau savo juokingai nejuokingais anekdotais savo svetainėse ir mokymu, kad krikščionys esą klaidingai galvoja, jog vieni dėka Kristaus eis į Dangų, esą, visi, ir krikščionys, ir musolmonai, ir judėjai eis pas Viešpatį. Drįsčiau nesutikti su bralgio žodžiais, kad nekuriama nauja religija. Pagal dabartinį vaizdą, atrodo, kad kuriama nauja religija - religija be tvirto stuburo, kada iškreipiama Evangelija, Raštas, nes juk visa yra viena, kompromisai aukščiau visko, o mes juk žinom, kad anktikristas prisidengęs taika, ramybe ir meile ateis ir pavergs žmones, o vadinamasis sinkretizmas tam puikiai pasitarnaus.
Taigi, man atrodo, kad ekumenizmas, tas, kuris dabar vyksta turi tik gražią kaukę, kuri masėms atrodo labai labai miela ir priimtina. Tikrasis ekumenizmas yra visai kas kita...
Kaip bebūtų, bet Europoje plintantis tikėjimo atšalimas yra neregėtų mastų, tai kažkuria dalimi galime teigti, kad Vatikano II reformos nedavė lauktų rezultatų, nors teigiamų pokyčių būta, bet manau buvo padaryta ir klaidų. Šiais klausimasi visada įdomu diskutuoti.