Dievas man yra stebuklas

Skubu pranešti(papletkavoti), kaip dekanas apie mūsų parapiją atsiliepė..

Taigi, manau, pirmiausia derėtų paaiškinti. Mes turėjome jauną, energingą, ir t.t. kunigą, kai vasarą jį nusprendė iškelti iš parapijos. Nu, žodžiu, ten ašarėlės, pasisėdėjimukai; susimąstymukai; pasikalbėjimukai; atsisveikinimukai.......  Ir po to - naujas kunigėlis (senas, neiškalbus..) ir...mirė, berots, dar prieš geras dvi savaitukes... O mes juo, tiesą sakant, nors ir kaip nederėjo, tačiau dėl žmogiškos prigimties tokioje didžiulėje ir jaunimo pripildytoje parapijoje, juo nusivylėme... dejavom, aimanavom, verkėm, liūdėjom.... pastebėjau - niekas taip ir nepraregėjo, tačiau aš mačiau, kad už viso to stovi Viešpats... kažkodėl širdy žinojau, kad Dievas viską žino, ir padarys taip, kaip turi būt! (kalbu apie tai, kad negerai tokioj didžiulėj parapijoj toks senukas...) ir, vos spėjus praeiti pusmečiui, žmogus numirė. Šiuo metu gavome žinią, kad vėl: gausime dvidešimt septynerių-penkių metų kleboną. [Gražus, jaunas, energingas, bendraujantis...]

Vienu žodžiu, kaip ir visada, iš mano pasakojimų neįmanoma suprasti, ką turiu širdyje ir galvoje, pagrindinė mintis tokia: "DIEVE MANO, TU JUK GERIAUSIAI ŽINAI, KAIP VISKAS TURI BŪTI"

Kai sužinojom, buvom aptekę džiaugsmo...ir dabar taip. Neturėjau kur savo laimės padėti, tai dalelytę jos aš padėjau čia. Dėkoju jums, kad galėjau taip daryti. :)