Daina

šiame tekste panaudojus žodį "esą" jis taptų ne tik kad ironiškas, bet netgi groteskiškas :)

tiesioginės veiksmažodžio "būti" nuosakos asmenavimas lietuvių kalboje (kaip ir ko gero visose kitose) yra netaisyklingas:

esu
esi
yra (senoji forma: esti)

esame
esate
yra (senoji forma: esti)

labai įdomu, iš kur tas "yra" atėjo...

tai vadinama "gramatine analogija"  :)))  Yra tokia baisiai smagi knyga: "Instinct of the Language" - ten autorius daug kalba apie kalbos įpročius bei spontaniškus pasirinkimus kalbant. Apibendrinant galima pasakyti taip - jo teiginys yra: "visi mes, kalbėdami, esame tinginiai ir ieškome kuo paprastesnių ir nesudėtingesnių formų" :)

Šios "gramatinės analogijos" pastebimos visose kalbose, tad lietuviai čia nieko naujo neišranda veiksmažodį "būti" asmenuodami "taisyklingai" - taip kaip pvz. "imti":

esu   imu
esi    imi
esa   ima

esame   imame
esate    imate
esa       ima

tokių pavyzdžių ne vienas ir ne du :) pvz. daiktavardį "vinis", kuris šiaip jau yra moteriškos giminės, neretas lietuvis linksniuoja kaip vyriškosios giminės :)))

vinis   aukštis
vinio   aukščio   [vinies!]
viniui  aukščiui   [viniai!]
vinį     aukštį
viniu   aukščiu   [vinimi!]
vinyje aukštyje

viniai      aukščiai   [vinys!]
vinių      aukščių
viniams  aukščiams  [vinims!]
vinius    aukščius     [vinis!]
viniais    aukščiais    [vinimis!]
viniuose aukščiuose [vinyse!]

O ką jau bekalbėt apie seną liturginę baiką, kai visa bendruomenė Mišių metu kažką bando sakyti apie Bažnyčią, kad ji jau visái - nežinia, kas "visái" - gal jau visái nusivažiavo, arba visái sukvailėjo? :))) Nors juk iš tiesų tai visi nori prašyti: "priimk, Viešpatie, šias paaukotas Tau atnašas; tegul jos teikia Tau garbę ir šlovę, o mums ir vísai Bažnyčiai - dvasinę naudą"  :)))

Kalbėdami mes esame tinginiai :))) Ne tik, kad neieškome sinonimų, jaustukų, priesagų ir panašių kalbos "paskanintojų", bet netgi klystame ieškodami trumpesnių, lengvesnių kelių [ne kūno dalių, o tų žemės ruožų kuriais einama ar važiuojama].