Ar futbolas taip pat religija?
Kepu virtuvėje blynus, o taip rūpi dar nubėgt prisijungt prie kvjk.lt - gal kas įdomaus, pvz bralgis neištvėręs įsijungė į diskusiją :)), bet ką tu, pasvajok :)))
Ir išgirstu nuo TV atsklindančią reklamą: Futbolas - tai gyvenimas! A va, kur šuo pakastas, galvoju sau, visi berniukai, vaikinai ir vyrai juk ten! O mano blynai čirška, paragaunu - visai nieko, lietiniai, su mėsa...
Vėl išgirstu komentatoriaus balsą: norint laimėti, reikia maksimaliai tikėti pergale ir atiduoti visas jėgas. Kad taip bendruomenėj, galvoju, Bažnyčioj... ir man kilo toks klausimas: ar kraštutinis atsidavimas sportui, nebūtinai futbolui, tarkim alpinizmui, nėra nuodėmė? Juk kai kas krepšinį vadina religija...
Dar daugiau paklausiu: ar kraštutinis (maksimalus) viso savęs atidavimas kokiai nors sričiai, negali tapti nuodėmingu vien dėl to?
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
labai labai įdomią mintį čia išsakėt:))man irgi jau anksčiau buvo kilęs šis klausimas..ir vienintelis atsakymas kokį savy pavyko rasti: Jėzus - mano Karalius. Vadinasi, Jis yra mano gyvenimo centras. Ir tada labai tinka tas žodis - kraštutinis. Nes visa, ko griebsiuos ir kam atiduosiu save neatsisukęs į Viešpatį, yra tik grūdas kritęs į nederlingą žemę. Vienintelė bėda, kad mano ir kiekvieno iš mūsų širdis, nuolat ieško kraštutinumų. Gal tai nėra nuodėmė išsyk, tačiau mus nukreipia nuo CENTRO.:))
Pritariu, kad įdomų kabliuką Bite čia įrašė. Ir aš nesusilaikysiu nepakomentavęs :). Dėl kraštutinumo, manau, labiau linkčiau link nuodėmės, nes jei tai kraštutinumas, tai reiškia tu visiškai visiškai atsiduodi tik tam ir kažkam kitam vietos šalia nelieka. Bet toks kraštutinumas veikiau jau utopiškas dalykas, jei esi tikintis, tai nebūtinai turėtų tapti neįmanoma suderinti religijos su kita veikla, čia nebūtinai tik apie sportą kalbant.
Yra dar ir toks dalykas kaip, "eiti su Juo per gyvenimą", tai reiškia ir sportuojant! Visada esam lydimi Jo ir man patinka kuomet futbolininkas ar kt. sportininkas į aikšte įbėga persižegnojęs. :)
Norėčiau pakomentuot dėl persižegnojimo :)
Man taip pat žavu kai yra persižegnojama prieš varžybas, kartą, tarsi maldoje žaistų :)
Man kartais pasidaro tiek banalu, netikra kaip po įmušto įvarčio žaidėjas ne tik , kad persižegnoja, bet žegnojasi ištisas 3minutes, parodo pirštais į dangų, keikdamasis vėl žegnoajasi. :)
;DDD jo tokių prikolų buna, žinai, juk džiaugsmo pilni šortai būna, viskas susimaišo. Tada ir matos kiek tame prasmės yra ir kiek tai vaidyba ir t.t. O šeip tas skaičius ir nuo kultūros priklauso, pietiečiams kažkaip lyg ten įprasta taip nesaikingai po kelis kartus žegnotis.
žinot. o man futbolas irgi yra kažkas gražaus. įkrauna man tokių jėgų. kai visą gegužę turėjau peržiūras, atrodo sunku. "ir kur nusipirkti jėgų?" ir staiga mano kompe atsigulė trys filmai apie futbolą. tai, žinokit, juos visus tris taip ir žiūrėdavau visą gegužę (aišku, ne kiekvieną dieną, bet...) ir mane tikrai įkraudavo. juk mūsų gyvenimas kaip ir ta didelė žalia aikštelė ir joje turimę tikslą/us ir aišku, visomis jėgomis stengiamės, kad mūsų kamuolys atsidurtų vartuose. :) tas kamuolys įgauną sielą, kai prie jo prisiliečiam. jis tampa gyvas. nes yra tikslas :) kamuolys yra Bažnyčia. tikslas - vartai, Kristus. įspirsi kamuolį į vartus ir tavo troškimas bus užpildytas, bet tuo viskas nesibaigs. įspyręs vieną, norėsi įspirti du :)
Dievas mums duoda daugybę priemonių ir progų įspirti tuos įvarčius, tik svarbu yra kokį žvilgsnį mes turėsime, ir kaip mokėsime tomis priemonėmis pasinaudoti ir išnaudoti tas progas :)