Žmogaus Sūnus

Jėzaus žodžiai (Mk 13,24-32) Šventojo Rašto tyrėjų vadinami eschatologine kalba, kitaip tariant, kalbantys apie pasaulio ir žmonijos baigtį, skelbia ne tiek pasaulio pabaigą (tačiau tos dienos ar valandos niekas nežino, išskyrus Tėvą), kiek jo tikslą ir prasmę, galutinį žmonijos uostą. Minėtoje Evangelijos ištraukoje centre iškyla Žmogaus Sūnaus figūra, pristatoma pagal Danieliaus knygą - II a. pr. Kr. apokaliptinį kūrinį.

Evangelijose Jėzus dažnai vadinamas šiuo vardu, tokiu svarbiu VI a. pr. Kr. pranašui Ezekieliui, kuris taip vadino save: žmogaus sūnus reiškia tiesiog žmogus. Tačiau Danieliaus knygoje paslaptingoji figūra, tarsi žmogaus sūnus, stojo prieš Dievą ir jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta (Dan 7,14). Matyt Danielius čia siekė sutelkti Aukščiausiojo šventuosius, kitaip tariant, tikinčiuosius žydus, persekiojamus to meto sirų - graikų valdžios, paversdamas juos Mesijo tauta, gavusia valdžią iš Dievo.

Tačiau vėlesnė judėjų tradicija šiam vardui priskyrė išskirtinį Mesijo vaidmenį: Mesijo figūra buvo apdovanota aukščiausiomis dorybėmis, viršijančiomis tas, kurias turėjo vardas Dovydo Sūnus, beveik tapdama Dievo aplinkos dalimi. Būtent dėl to Jėzus vadina save Mesiju, tuo sukeldamas klausytojų pasipiktinimą, ypač per teismą pas vyriausią kunigą Kajafą (plg. Mt 26,64).

Jėzus buvo visiškai realus žmogus, susitapatinęs su žmonija. Kaip Žmogaus Sūnus Jis atėjo tarnauti žmonijai ir atiduoti gyvybę už jos išsigelbėjimą: Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus (...) nužudytas ir trečiąją dieną prisikels (Mk 10,45).

Jėzus, kaip Žmogaus Sūnus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį sugrįš su didžia galybe ir garbe. Turime būti pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.

Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005