Nakties pokalbyje su Nikodemu (plg. Jn 3,14-21) Jėzus prisimena, kad Izraelis nuo nuodingų žalčių, knibždėte knibždėjusių Sinajaus akmenynuose, įgėlimų išsigelbėjo iškėlęs varinę žalčio formos ex voto (plg. Sk 21,8-9). Šventojo Rašto tyrinėtojai diskutuoja dėl šio simbolio prasmės: vieniems jis yra magijos atmaina, prigijusi senovės Izraelyje, kitiems - paties Viešpaties atvaizdas, tretiems - tam tikras talismanas ar kovingojo Dievo atributas.
Iš tiesų žaltys yra dvilypis gyvūnas: jis laikytas vaisingumo ir gyvenimo (dėl panašumo į vyro varpą), o kartu mirties ir blogio (dėl savo nuodingumo ir atgrasumo) simboliu. Pradžios knygos trečiojo skyriaus pasakojimas apie žaltį, paskatinusį žmogų nusidėti ir jau minėtas pasakojimas apie dykumos žaltį yra du šio simbolio kraštutinumai. Ir nors vario žaltys gali virsti stabu (karaliui Ezechijui VIII a. pr. Kr. tokį atvaizdą, prie kurio izraelitai degino smilkalus, teko sulaužyti į gabalus), Biblijoje jis pirmiausia esti išganymo ir dieviškosios meilės simbolis.
Tikrai Išminties knygos autorius rašo: Net tada, kai juos užklupo baisus žvėrių šėlsmas ir jei buvo naikinami pasalių gyvačių įgėlimais, tu nepykai iki galo. Tik valandėlę, tik dėlei įspėjimo jie patyrė klaiką, nors turėjo išganantį ženklą, kad jiems primintų tavo Įstatymo įsaką. Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas ne per daiktą, į kurį žvelgė, bet per tave, visų Gelbėtojau (Išm 16,5-7).
Jėzus tęsia toliau, pranešdamas Nikodemui, kad Jo iškėlimas ant kryžiaus turės tokią pat prasmę: bus išganytas kiekvienas, kas pažvelgs į Jį tikėdamas. Taip aiškėja priešprieša, tokia svarbi ketvirtajai Evangelijai - Senosios Sandoros ženklai (šventykla, išėjimas, žaltys, mana, vanduo, jūra ir kt.) iki galo įprasminami per Kristaus išganymą.
Iš G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus