Vynuogynas

Vynuogynas – tai įprasta Palestinos gamtovaizdžio detalė, beveik tapusi Izraelio simboliu: Erodo šventyklos portalus puošė auksinės vynuogių kekės, ant antkapių būdavo išraižomos vynmedžių šakos, o dviejų Kanaano tyrinėtojų laikoma didelė vynuogių kekė (plg. Sk 13) šiandien yra Izraelio turizmo ministerijos ženklas.

VIII a. Pr. Kr. Pranašas Ozėjas pirmasis Izraelį pavadino vešliu vynmedžiu: Izraelis vešlus vynmedis, jo vaisiai kaip ir jis pats. O Izaijas Giesmėje apie vynuogyną apdainuoja darbą, kuris baigiasi karčia staigmena: valstietis iš savo numylėto ir išpuoselėto vynuogyno laukė nepaprasto derliaus, o sulaukė laukinių, rūgščių, niekam netinkamų vynuogių. Vynuogyno likimas aiškus: Galybių VIEŠPATIES vynuogynas yra Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, yra Judo vyrai. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! (Iz 5,7).

Naujajame Testamente Jėzus šį įvaizdį vėl panaudoja palyginime apie ūkininkus žmogžudžius, kurie atsisakė atiduoti derliaus dalį, pasisavindami vynuogyno vaisius ir norėjo užvaldyti ūkį, nužudydami jo paveldtoją (plg. Mt 21,33-46). Ką reiškia pasisavinti derlių? Gal, kai pasisaviname meilę, pasisaviname džiaugsmą, pasisaviname garbę, kuri priklauso Dievui? Gal tas vynuogynas - mano širdis, o jo vaisius – mano meilė Dievui? Kiek kartų mes atmetėme tuos, kurie buvo Dievo siųsti, persekiojome juos ir nepriėmėme rimtai?

Evangelijoje pagal Joną Jėzus kitaip pritaiko įvaizdį: jis pats tampa tikruoju vynmedžiu, kurio šakelės yra jo mokiniai:  

Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15,1-5).

Dievas mus šaukia būti vynuogyno darbininkais - kunigu, vienuoliu, vienuole ar krikščioniškos šeimos žmogumi ir Jis pašaukia, kada nori - kaip skirtingas dienos laikas (rytas, pietūs, popietė ar net pavakarė), taip skirtingai gali būti pašauktas žmogus - vaikystėje, jaunystėje, brandžiam amžiuje ar net senatvėje (plg. Mt 20,1-16). Svarbu išgirsti ir atsiliepti, o darbo savo Sode Jis visiems suras.

Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005