Vėtra

Jau vien fonetiškai žodis V Ė T R A skamba grėsmingai, o išgyvenant ją realiai, dažną iš mūsų apima baimė ir pasimetimas. Visose senovės kultūrose vėtra laikyta Dievo pykčio proveržiu, prieš kurį žmogus suakmenėdavo iš baimės. Štai pagonybės lietuviams tai - sudvasinta vėjų būtybė, kurios pasirodymą žmonės siejo su nenatūralia žmogaus mirtimi.

Įsivaizduokime situaciją, kurion buvo pakliuvę Jėzaus mokiniai Tiberiados ežere: Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė (Mk 4,37). Atrodo visai neveltui nuskamba mokinių mes žūvame! Jėzus su gamtos gaivalais elgiasi kaip su siaubūnais ar demonais, jis sudraudžia ir įsako vėtrai nurimti. Atrodo, lyg pats velnias būtų varomas. Pasaulyje, kuriame gyveno Jėzus, jūra (šiuo žodžiu vadinti ir ežerai) laikyta į pasaulio ir gyvenimo grožį besikėsinančio chaoso ir mirties ženklu. Vėtra buvo Dievo pykčio išsiliejimas. Štai Senojo Testamento 29 psalmėje ryškiomis spalvomis piešiama Palestinoje siaučianti audra, kur Dievo balsas nuskamba kaip griaustinis:

VIEŠPATIES balsas virš vandenų, – didybės Dievas griaudžia,

VIEŠPATS virš vandenyno. Galingas yra VIEŠPATIES balsas,

VIEŠPATIES balsas kupinas didybės. VIEŠPATIES balsas trupina kedrus,

VIEŠPATS trupina Libano kedrus.  Jis šokdina Libaną lyg veršį

ir Hermono kalną lyg jauną buivolą. VIEŠPATIES balsas blyksi žaibais.

VIEŠPATIES balsas supurto dykumą, VIEŠPATS sudrebina Kadešo tyrus.

VIEŠPATIES balsas triuškina ąžuolus, ir plikai nušluoja miškus,

o jo Šventykloje visi šaukia: „Šlovė!“ 

Jėzus šiandien sako man ir tau: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4,40). Žiūriu aš į šį paveikslėlį ir jaučiu, kaip iš jo sklinda ne tiek mokinių baimė, kiek miegančio Jėzaus ramybė. Nusiraminkime ir mes, tam, kuris tiki, jog Kristus yra pasaulio Viešpats ir blogio nugalėtojas, Jis žada amžiną pergalę prieš pasaulio pabaisas, mirtį ir blogį.

Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005