Velykos Judaizme (Pascha, Neraugintos duonos šventė)

Viena iš didžiųjų žydų švenčių, švenčiamų dar ir šiomis dienomis.  Paschos (nuo hebraiško žodžio Pesach - Pérėjimas) švęsti Jėzaus amžininkai rinkdavosi į Jeruzalę. Ji buvo švenčiama pavasarį, minint išėjimą iš Egipto (žr. visą Išėjimo knygos 12 skyrių ir toliau).

Velykų iškilmės šventimas buvo pažymimas šeimos vakariene, per kurią būdavo valgomas Velykų avinėlis, bei Neraugintos duonos dienomis (Apd 12,3; 20,6), kai savaitę po to būdavo valgoma duona, iškepta greitosiomis, be mielių (nerauginta). Tai turėdavo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto.

Be to, taip būdavo paminima pirmoji duona, kepta iš naujų grūdų, praėjus keturioms dienoms po izraelitų įžengimo į Kanaaną. Sinoptinės evangelijos aprašo Jėzaus paskutinę vakarienę kaip Velykų vakarienę (Mt 26,17-29; Mk 14,12-25; Lk 22,7-23). Ketvirtoji evangelija pabrėžia, kad Jėzaus mirtis sutapo su Velykų avinėlio auka (Jn 18,28; 19,14.31.36.42).

Mes tikime, kad šis "sutapimas" yra be galo reikšmingas. Po Jėzaus prisikėlimo, Pascha tapo Pérėjimo iš mirties į amžinąjį gyvenimą, iš nuodėmės į Išgelbėjimą, ženklu. Būtent dėl šios Išėjimo priešistorės, krikščionių Velykos įgauna gilią, pranašišką ir žydų istoriją atbaigiančią prasmę.

Parengta pagal  BIBLIJOS ENCIKLOPEDIJĄ - LION ENCYCLOPEDIA OF THE BIBLE - 1992;
NAUJOJO TESTAMENTO -  1988 sąvokų žodynėlį