dulkė 2010.10.21, 09:08
Būk pagarbintas, Viešpatie, per sesę Ugnį, per kurią nušvieti naktį: ji yra graži, linksma, tvirta ir galinga (Iš Šventojo Pranciškaus Kūrinijos giesmės)
Evangelijos pagal Matą 3-čiame skyriuje yra Jono Krikštytojo kalba, perspėjanti, jog neduodantį gerų vaisių medį reikia įmesti į ugnį, kad Kristus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.
Akivaizdu, kad vis minimos ugnies simbolio prasmė dvejopa. Viena vertus, ji yra nuosprendžio, naikinimo, bausmės ženklas. Neatsitiktinai Hinomo slėnis, kur degindavo Jeruzalės miesto atliekas ir vykdavo siaubingos pagoniškos apeigos, tapo pragaro ir amžinojo prakeikimo įvaizdžiu. Kita vertus, ugnis yra ir apvalymo nuo blogio ženklas. Dažniausias jos vaizdavimas Biblijoje – lydymo krosnis. Mesijas yra kaip lydytojo ugnis (...) Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą (Mal 3,2-3).
Apie tai kalba Jonas, minėdamas krikštą ugnimi. Žodis krikštas reiškia apvalantį panardinimą į vandenį, tačiau Kristus meta mus į liepsnas ne norėdamas paversti pelenais, o tam, kad sužibėtų mumyse slypintis auksas. Todėl vieną dieną Jėzus taria: Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų (Lk 12,49). Taip ugnis tampa mums tolimu, o kartu ir tokiu artimu Dievo simboliu: su liepsna negalime suartėti, negalime jos apkabinti, bet ji mums šviečia, šildo mus.
Štai kodėl tą naktį, kai buvo sudaryta sandora su Abraomu, Dievas pasirodė kaip liepsnojantis deglas (plg. Pr 15,17), o liepsnojantis krūmas ir ugnies stulpas yra Viešpaties, vedančio savo tautą į laisvę, ženklai.
Mes savyje turime panašumo su Dievu ir esame sutverti, kad degtume. Piktosios jėgos stengiasi kaip įmanydamos tą mumyse rusenančią ugnį užgesinti, tačiau Dievo angelai savo sparnais saugo ją nuo žvarbių vėjų. Tuo tarpu dangus stebi, kaip elgsimės mes patys: leisime ugniai užgesti ar ją kurstysime.
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
dar truputį į šoną, bet apie degimą. Klausiau br.Chrizostomo paskaitos apie Marijos nekaltąjį prasidėjimą. Sako, kai pasikviečiam Mariją į savo širdį, Ji nesėdi ten sudėjus rankų kaip poniutė, Ji imasi darbo. Šluoja, tvarko, gremžia purvus nuo mūsų apkerpėjusios širdies. O kai jau širdis būn taip priskretus, kad neišsivalo, Ji Šventosios Dvasios ugnimi išdegina viską, kaip orkaitėj ( sako, yra toks mygtukas, paspaudi ir labai aukšta temperatūra sudegina visus nešvarumus, tereikia nuvalyt kas nubirę po to:) . Mums gali skaudėt ir būt sunku, bet Ji išgrynina mūsų širdį. Jo Atėjimui.