dulkė 2010.05.19, 11:11
Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, kad liudytų tiesą (Jn 18,37). O kas yra tiesa? – klausia Poncijus Pilotas atvesto tardyti Jėzaus. Šį klausimą, manau, keliame kiekvienas, nežiūrint pažiūrų ir įsitikinimų, nes tiesos ieškojimas įrašytas mūsų širdyse.
Pasaulyje tiesos supratimas dažnai esti reliatyvus, besiremiantis ne Aukščiausiojo autoritetu, bet įvairiausiais pasaulietiniais mokymais, gerbiančiais įstatymo valdžią, bet ne Tiesos viršenybę. Net ir krikščionys šioje vietoje dažnai klumpa, pamiršę apaštalo Jono išaiškintą skirtumą: Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų (Jn 1,17).
Mylintis Tėvas davė mums atsakymą į visas abejones, kas yra tiesa, ir šis atsakymas – Jo Sūnus. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, - sako Jėzus. Paskutinį Jo žemiško gyvenimo vakarą Kristus pažada atsiųsti Tiesos Dvasią, kuri ves į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16,13).
Graikiškai tiesa – alêtheia, pažodžiui - atskleisti kažką paslėpto, arba - tai, kas jau nepaslėpta. Šis žodis graikų filosofijoje buvo labai svarbus, nes atskleidė realybėje slypinčią gilią prasmę. Todėl kilo pagunda Jėzaus žodžius aiškintis remiantis graikų filosofija, pavyzdžiui šiuos, ištartus samarietei: Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa (Jn 4,23). Išties negalima pamiršti, kad evangelistai, nors rašė graikiškai, buvo susiję su Biblijos ištakomis, o ST kalboje tiesa yra daugiau egzistencinė negu ideologinė. Ji reiškia ištikimybę, Dievo meilę, Jo sąjungą, Jo išganymą. Būtent šia prasme turėtume suprasti Šventąją Dvasią kaip Tiesos Dvasią. Jėzaus tiesa yra Jo žodis, Jo Evangelija, Jo išganymo darbas, Jo asmuo.
Bažnyčioje Šventosios Dvasios užduotis yra padėti iki galo suprasti Jėzaus žodžius ir padaryti juos paveikius. Kristus sako: Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16,14). Jis prašo Tėvo: Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17,17-19).
Dieviška tiesa išlaisvina mus iš nuodėmės vergijos. Ji atskleidžia Dievo gerumą, meilę bei išmintį. Ir tai duoda mums Dievo šventumo troškulį. Šventoji Dvasia yra šventumo šaltinis. Kaip Jėzus iš Tėvo priėmė tiesą ir išganymą ir paskelbė mums, taip Dvasia ir toliau skelbia Kristaus tiesą, iki pat pasaulio pabaigos visiškai įgyvendindama Jo žodžius ir Jo išganymą.
Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Pastarosiom dienom irgi galvoju apie įstatymus. Įdomu yra tai, kad kiekvienas įstatymas remiasi nuostata, jog žmogus yra sąžiningas. Nes jei pamatinė įstatymo nuostata būtų tokia, kad kiekvienas žmogus stengsis jį apgauti, tai mūsų Konstitucija būtų visai kitokia.
Todėl baisiai įdomu :) Įstatymas, kuris remiasi žmogaus sąžiningumu, iš tikro remiasi Dieviškuoju (arba Prigimtiniu) Įstatymu. Ir jis, reguliuodamas šio pasaulio reikalus yra bejėgis jei nelieka žmogaus sąžiningumo. Vien tik žmonės savo sąžiningumu gali išlaikyti šio pasaulio įstatymus galiojančius.
Tai reiškia - vien tik laikydamiesi Dieviškojo Įsakymo. Ech... :) Visa 118 psalmė apie tai. Ir dar tokią vieną mintį išgirdau vakar - kai Šventraštyje kalbama apie pavaldinio meilę valdovui, arba apie žmogaus meilę Įstatymui, tai reiškia ne tiek emocionalų prisirišimą, kiek valingą ištikimybę, kuri turi būti nuolat atnaujinama ir gaivinama. Lietuviškai tai vadinama "lojalumu" :)))
Todėl "mylėti Dievą" arba "mylėti Įstatymą" ar netgi "mylėti artimą" - tai ne jausmingi dūsavimai, bet ištikimas savęs atidavimas ir išlikimas kartu netgi tada kai nepatogu. Ech.
Taip. Bet vienas niuansas kas link to buvimo ištikimam ir lojaliam :) Neseniai išskaičiau tokią Osvaldo Čamberso (nežinau kas jis buvo :D) mintį: Saugokitės bet ko, kas varžosi su ištikimybe Jėzui Kristui. Didžiausia atsidavimo Jėzui varžovė yra tarnystė Jam. Tarnystę mes suprantame kaip krikščioniškus darbus, o Jėzus Kristus tarnyste vadina tai, kuo mes Jame esame, o ne ką dėl Jo darome. Visų pirma Dievas pašaukė mėgautis Juo, o ne ką nors daryti dėl Jo.
o vaikyti, kaip taikliai :)))
O man patinka daryti su Juo. Ir taip būti su Juo - tarnystėje, veikloje, daryti Jo pavestus darbus , kas yra (man) tikroji draugystė. Juk tikriausiai niekas neabejoja, kad Motina Teresė buvo su Kristumi, nors jos meilė buvo labai veikli. Veikla ir kontempliacija, kontempliacija ir veikla - tai dvi obuolio puselės krikščionio gyvenime. Nedrįsčiau nei vienos peikti. Esmė - pusiausvyra, vidurio tarp įtampos taškų radimas.
Aš irgi nepeikiu :) ne tai turėjau galvoje. Jėzus Kristus tarnyste vadina tai, kuo mes Jame esame - tuo norima pasakyti, kad Jėzus džiaugtųsi, jei būtume ir tarnautume ten, kur mums paskirta, tarnautume savo dovanomis, savo pašaukime. Dievui nereikia mūsų atsidavimo iš pareigos, manau Jis norėtų, kad tarnystėje patirtume džiaugsmą ir meilę. Tik tada našta taps lengva, o jungas švelnus.
O juk būna taip, kad "lojalusis" taip įsijaučia į įvairiausias Bažnyčios veiklas arba yra verčiamas jomis užsiimti, kad žiūrėk jau pakrinka ir jo paties santykis su Kūrėju. Įsivaizduok, Viešpats nori kažką svarbaus tau pasakyti, o tu apsisuki ir nueini daryti "krikščioniškų darbų" visai kitur. Labai stipriai apie tai šnekama čia.
Ach išmintingieji ! Kaip puikiai jie viską supranta ir paaiškina :)