Senajame Testamente žodis qadôsh - šventas, šventasis - reiškė pašventintą asmenį ar daiktą, šlovino jo santykį su Dievu, apibrėžė Dievo buvimą žmoguje ir pasaulyje. Tik vėliau jis ėmė reikšti ir dvasios šventumą bei tyrumą. Kristus yra tobulas pašventintasis, nes Jame - Sūnuje - glūdi Dievo pilnatvė, ir todėl Jam priklauso Dievo Šventojo vardas.
Štai Evangelijos pagal Joną 6-tame skyriuje jaučiama liūdna ir tuo pat metu šviesi baigtis. Liūdna, nes atspindi tai, ką Šventojo Rašto tyrėjai vadina "Galilėjos krize": Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo (Jn 6,66). Negana to, Jėzus jau žino, kad vienas iš Jo draugų Jį išduos ir su kartėliu kreipiasi į Dvylika, klausdamas: Gal ir jūs norite pasitraukti? (Jn 6,67). Tačiau šis skyrius šviesus dėl Petro ištikimybės ir tikėjimo: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu - Dievo Šventasis (Jn 6,68-69).
Kristaus kaip Dievo Šventojo apibūdinimas vartotas ir apreiškimo Marijai akimirką: Todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinsis Dievo sūnumi (Lk 1,35). Neužilgo ir šėtoniška netyroji dvasia pripažins: Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis (Mk 1,24). Savo kalboje Jeruzalės šventykloje Petras kaltins klausytojus: Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo (Apd 3,14), kitaip tariant, Jėzaus. To Jėzaus, kuris Apreiškime Jonui bus vadinamas tobulu Šventuoju, Tiesiakalbiu (Apr 3,7; 6,10), o Laiške žydams Jį šlovins kaip vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus (Žyd 7,26).
Iš tikrųjų, Šventas yra tik vienas Dievas. Šventumas – tai Dievo prigimtis, tai tik jam būdingas buvimo ir veikimo būdas. Tik jis vienas yra šventas tikrąja šio žodžio prasme. Visas kitas šventumas yra dalyvavimas Dievo šventume (iš popiežiaus Benedikto XVI Didžiojo Ketvirtadienio homilijos 2009).
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus