Šv. Romualdas, abatas
Birželio 19 d. minimas šv. Romualdas (950 - 1027), abatas, kalmaldulių vienuolyno įkūrėjas.
Romualdas gimė Rovenoje, Italijoje, Onesti kunigaikščių šeimoje.
Pasakojama, kad jis išgyveno gana audringą ir palaidą jaunystę. Vėliau išgirdo Viešpaties kvietimą atsiskyrėlio gyvenimui. Jis statėsi eremitažus prie kai kurių abatijų Klasėje, Venecijoje, Kuksoje ir kitose Italijos vietovėse, kad ten gyventų atsiskyrėlio gyvenimą kartu giedodamas vienuolių liturgiją.
Savo siekį visam laikui tapti vienuoliu emeritu Romualdas galėjo įgyvendinti Val del Kastro vietovėje.
Pasakojama, kad jau būdamas benediktinu šv. Romualdas apie 1012 metus susapnavo sapną: į dangų kopiančius baltai apsirengusius vienuolius. Šis sapnas jį ir paskatino Campo Maldolyje, Apeninų kalnuose, įsteigti pirmąjį kalmaldulių vienuolyną.
Yra ir kitas pasakojimas apie tą patį sapną: šv. Romualdas atvyko į Arezzo vyskupiją, ieškodamas vietos naujam eremui. Čia, pasak legendos, jis sutiko grafą vardu Maldolis. Šis papasakojo patyręs baltai vilkinčių ir į dangų žengiančių vienuolių viziją. Šv. Romualdui grafas pasiūlė savo žemes vienuolyno įkūrimui. Romualdas priėmė dovaną ir pastatė garsųjį eremą, pavadintą Campus Maldoli arba Calmaldoli.
Dar kitur pasakojama, kad šv. Romualdas ir grafas Maldolis vienu metu sapnavo tą patį sapną.
Kad ir kaip ten buvo, bet pirmasis kalmaldulių vienuolynas buvo įkurtas.
Kalmaldulių ordino vienuoliai duodavo vienatvės ir tylėjimo įžadus. Jie gyveno vienuolynuose - eremuose, kiekvienas atskirame namelyje - celėje. Didžiąją dienos dalį praleisdavo besimelsdami. Nevalgė mėsos. Vilkėjo ilgais, baltais abitais. Jų bažnyčiose nebuvo nei vargonų, nei sakyklų.
Šv. Romualdas mirė vienatvėje: tokia buvo jo valia. Mirdamas jis meldė savo brolius palikti jį vieną. Taip visiškai atsiskyręs jis nukeliavo pas Viešpatį.
Šv. Petras Damijanis, italų teologas ir filosofas, 1040 m. parašė veikalą "Šv. Romualdo gyvenimas" ("Vita beati Romualdi"). Turbūt lietuvių kalba šios knygos nėra.
Šv. Romualdas mums svarbus tuo, kad jo gyvenimas netiesiogiai svarbus ir susijęs su Lietuva. Šv. Brunonas (dar vadinamas Bonifacu - jo paties pasirinktu vienuoliniu vardu) buvo šv. Romualdo mokinys ir sekėjas. Būtent sekdamas jo pavyzdžiu šv. Brunonas įstojo į benediktinų vienuolyną. Šv. Romualdo mokymas turėjo įtakos jo dvasinio gyvenimo ugdymui. O vėliau šv. Brunonas su bendraminčiais išvyko skelbti Evangelijos ir krikštyti pagonių. Kaip žinote, vykdamas į Lietuvą, 1009 m., jis žuvo.
Žymus Lietuvos Pažaislio vienuolynas buvo įkurtas kaip kalmaldulių vienuolynas. Tai - pirmas šio ordino vienuolynas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Čia turėjo gyventi 12 tėvų kalmaldulių. Pirmasis prioras buvo lietuvis tėvas Jeronimas. Pažaislio vienuolynas buvo pradėtas kurti 1664 m., kai buvo pasirašytas fundacijos aktas.
Kreipkimės į šv. Romualdą užtarimo pas Viešpatį. Jo didelis atkalumas ir meilė Dievui tebūna mums pavyzdžiu ir tepadeda rasti teisingus kelius ir sprendimus.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Kaskart paskaitau apie šventuosius, ačiū tau :)
Šįkart susimąsčiau, visdėlto kiek daug jų yra kilę iš Italijos ir kur to šaknys? Ar tai tradicinis auklėjimas šeimose mums davė tiek šventųjų, ar tiesiog - vietinė šventųjų "paieškos" ir "paskelbimo" sistema? Kažkodėl prisiminiau ir R. Cantalamessą, nors jis dar ir ne šventasis :))), bet viena biografijos detalė įspūdinga: trylikos metų būdamas stojo į kapucinų kolegiją ir ten pajuto pašaukimą.
Bet kokiu atveju, tai - dideli žmonės.
Šventųjų gyvenimų studijos - didelė palaima man. Visada galvojau, kad tai labai nuobodu. Ėmiausi to kažkaip be entuziazmo. Tačiau atradau nuostabų šventųjų pasaulį. Šiandien galiu liudyti - viskas yra Dievo valioje, tai Jis mums skiria užduotis. Pačias tinkamaisias. Labiausiai maitinančias mūsų tikėjimą. Tik kartais sunku paklusti Jo valiai.
Daug šventųjų, kilusių iš Italijos... Ir ne tik.
Tam yra ne viena priežastis. Visų jų neaptarsiu, bet truputį pasidalinsiu. Reikėtų žvilgtelti į istorines aplinkybes. Vien krikščionybės įvedimo laikas: Lietuvos krikštas buvo 1000 metų vėliau, negu Romoje. Ten jau nuo pirmo amžiaus po Kristaus prasidėjo krikščionių persekiojimai ir bausmės. Mirė kankinio mirtimi ne po vieną, bet net šeimos.
O Lietuvoje krikšto priėmimo aplinkybės nelabai leidžia tikėtis, kad sąmoningai tikėjimą liudytų ir priimtų kankinio mirtį tuometiniai krikščionys. Turbūt ne viena karta turėjo užaugti krikščionybės dvasioje, kad atsirastų šventųjų. Na, dar Kryžiaus karai irgi žavesio krikščionybei nepridėjo. Vėlesni amžiai išaugino šventųjų. pvz.: šv. Kazimierą. Tačiau tiksliau apie tai šiuo metu negalėčiau papasakoti, nes kol kas vis dar studijuoju pirmųjų amžių šventųjų gyvenimus, Bažnyčios Tėvų gyvenimus ir palikimą. Tą 1000 metų iki Lietuvos krikšto.
Tęsiant pamąstymus apie Lietuvą, tai dar vienas labai sunkus ir nepalankus žinių apie šventųjų gyvenimus kaupimui laikas - sovietinės okupacijos metai. Kai viskas buvo negalima. Net ir tos žinios, kurios buvo surinktos apie Lietuvoje vykusius stebuklus bei kiti dokumentai, buvo naikinama. Žmonių, gerbiamų ir liaudyje pripažintų šventais , kūnus, prie kurių meldėsi žmonės ir vyko stebuklai - viskas buvo naikinama, slepiama ir t.t. Vien apie Barborą Žagarietę paskaičius, šiurpas ima, ką su jos kūnu padarė.
Taigi, dar pridėjus šventųjų paskelbimo visą procedūrą... Visas tas sąlygas. Taip, sunkoka... Darbo daug. Va čia truputis žinių apie šventųjų beatifikacijos tvarką. Arba čia.
Tačiau neabejoju, jog, nors ir nepaskelbtų, tačiau yra Lietuvoje šventųjų, ypač kankinių turėtų būti daug. Tikėkimės, Viešpats leis sužinoti jų vardus. O taip pat atsiras daugiau darbininkų, kurie imsis rinkti medžiagą ir ruošti beatifikacijos bylas. Kiek žinau - sunkus tai darbas, reikalaujantis rimto pasiruošimo ir kantrybės.