Šv. Rita Kašietė, vienuolė

Gegužės 22 d. minima šv. Rita.

Šventoji, ilgai ir nuolankiai ėjusi į savo pašaukimą, gali mums būti pavyzdžiu tada, kai verčiami nepalankių aplinkybių norime atsisakyti pašaukimo, nueiti lengvesniu keliu, nepasiekiant svarbiausio savo gyvenimo tikslo.

Šv. Rita (1381 - 1457) gimė Italijoje, Umbrijos regione Rokaporenos miestelyje netoli Kaskijos. Tėvai - Antonijus ir Amatta Lotti buvo pasiturintys, jau sulaukę brandaus amžiaus žmonės. Dukrelės gimimas jiems buvo didelė Dievo dovana ir džiaugsmas. Ritos vaikystė buvo kupina meilės ir gailestingumo. Be to, kas tais laikais buvo ne visoms mergaitėms prieinama, ji gavo išsilavinimą.

Jau nuo vaikystės Rita turėjo didžiulį norą susijungti su Dievu. Ji dažnai lankėsi Kaskijos augustinijonų vienuolyne ir svajojo tapti vienuole, kad įgyvendintų tą nuolatinį troškimą būti atsidavusiai Viešpačiui.

Tačiau jos šeima ir tėvai reikalavo, kad ji gyventų, laikydamasi savo luomo papročių ir naudotųsi to luomo visomis jai suteikiamomis privilegijomis. Tačiau Rita troško tarnauti Jėzui Kristui, apie ką atvirai kalbėdavo ir savo tėvams.

Sulaukus 18 m. tėvai Ritą ištekino už vyro. Tai ji priėmė kaip Dievo valią. Netrukus po vedybų gimė sūnūs - dvynukai. Vyras Paolo Mancini buvo karšto būdo. Jis įsidarbino miesto sargybiniu. Tai buvo nelengvos ir pavojingos pareigos, nes tuo metu vyko kovos tarp įvairių politinių jėgų, kurios išaugdavo iki ginkluotų susirėmimų. Miesto sargybiniai dažnai patekdavo į tuos konfliktus. Paolo gyveno nuolat rizikuodamas ir įtampoje. Todėl namuose gana dažnai išliedavo pyktį ant žmonos. Rita maldomis, kantrybe ir meile stengėsi įveikti vyro pyktį. Tačiau nelaimė atėjo netikėtai: grįžtantį iš darbo Paolo nužudė iš pasalų. Ritos sūnūs, laikydamiesi nerašyto įstatymo - vendetos- prisiekė atkeršyti už tėvo mirtį. Rita meldėsi ir įkalbinėjo sūnus atsisakyti keršto. Jos sūnūs mirė jauni, turėdami po 18 metų. Ritos maldų dėka, prieš mirtį jie susitaikė su Viešpačiu ir mirė, priėmę visus sakramentus.

Rita liko visiškai viena, nebeturėjo jokių šeimyninių pareigų. Ji pagaliau įgyvendino savo širdies troškimą ir įstojo į augustinijonų vienuolyną. Tai įvyko 1413 m., kai ji buvo sulaukusi 36 m. Visą savo likusį gyvenimą, apie 40 metų, ji paskyrė maldai ir gailestingumo darbams. Ji nuoširdžiai meldėsi už žmones, nutolusius nuo tikėjimo, taip pat už taiką ir sutarimą.

Rita gyveno labai asketišką gyvenimą. Nors ją vargino dažnos ligos, ji praktikavo apsimarinimus. Daug laiko skyrė maldai. Buvo labai kantri, nuolanki. Savo skausmus nuolatine malda jungdavo su Kristaus kančia. Meldė Kristaus, kad duotų kentėti Jo kančią kartu.

Kai turėjo 60 metų, vieną dieną, kontempliuojant prieš  Nukryžiuotojo Kristaus paveikslą ir jos kaktoje atsirado žaizda - spyglys iš Kristaus erškėčių vainiko pervėrė jos kaktą, ir ta žaizda neužgijo visus jos likusius 15 gyvenimo metų.

Ketverius metus iki mirties Rita sunkiai sirgo, nepajėgė atsikelti iš lovos. Valgė labai mažai, maitinosi beveik vien Eucharistija.

Likus keliems mėnesiams iki mirties viena iš seserų vienuolių, norėdama Ritai pasitarnauti ir pradžiuginti, paklausė, gal ji  ko nors norėtų. Rita atsakė, kad nieko ypatingo nenorinti, tik vieno rožės žiedo iš tėvų sodo. Tuo metu buvo sausio mėnuo, tačiau sesuo vis tiek nuvyko į sodą ir ten rado ant rožių krūmo žydintį vieną vienintelį ryškiai raudoną žiedą, kurį parvežė Ritai. Tai buvo vienas pirmųjų Ritos stebuklų.

Rita mirė 1447 m. gegužės 22 d. Kaskijoje. Jos kūnas iki šiol ilsisi Šv. Ritos bazilikoje Kaskijoje stikliniame karste. Sakoma, kad jos kūnas ne kartą keitė padėtį be niekieno pagalbos, o akys būna tai užmerktos, tai atmerktos.

1627 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė ją palaimintąją, o 1900 m. gegužės 24 d. popiežius Leonas XIII paskelbė šventąja.

Šv. Rita yra galinga užtarėja, dėl daugybės stebuklų Ispanijoje ir visame ispaniškai kalbančiame pasaulyje, ji vadinama į beviltišką padėtį patekusiųjų užtarėja. Tai pat šv. Rita globoja tėvystę, motinystę, vienatvėje esančius žmones, našles, sužeistus, prievartautojų aukas. Į ją meldžiamasi nevaisingumo, kūniškų negalavimų, beviltiškais atvejais.

Ikonose Šv. Rita dažnai vaizduojama su žaizda kaktoje ir rožės žiedu rankose.

Malda į Beviltiškųjų Šventąją

Puikioji Šventoji Rita, stebuklų darytoja iš Kaskijos šventovės, kur visame grožyje miegi taikoj, kur tavo relikvijos iškvepia rojaus kvapą, gailestingai pažvelk į verkiantį ir kenčiantį mane. Tu matai kraujuojančią ir erškėčiais vainikuotą mano širdį, brangi Šventoji, tu matai, kad mano akys nebeturi ašarų, tiek daug aš jų išraudojau. Esu išvargintas ir netekęs drąsos, jaučiu, kaip maldos miršta mano lūpose. Ateik, Šventoji Rita, ateik man padėti ir gelbėk mane. Tu, Beviltiškųjų šventoji, esančių neviltyje užtarėja!

Garbinu Dievo man ištartą tavo vardą ir prašau malonės (čia prašoma malonės). Melsk už mane, melsk maloningąjį Viešpatį Jėzų, kad Jis pasigailėtų manęs ir kad per tave, geroji šventoji Rita, gaučiau išgelbėjimą.

Meldžiamasi "Tėve mūsų", "Sveika Marija", tris kartus "Garbė Dievui Tėvui".