Šv. Polikarpas, vyskupas ir kankinys

Vasario 23 d. Bažnyčia mini šv. Polikarpą (69-155 m.), vyskupą ir kankinį, kuris buvo vienas iškiliausių Bažnyčios šulų  I-II a. sandūroje.

Šv. Polikarpas taip pat buvo vienas pirmųjų  vyskupų, apaštalo Jono mokinys, tiesiogiai iš pirmųjų lūpų girdėjęs, ko mokė apaštalai. Jis savo mokiniams, iš kurių minimi du žymiausi - šv. Irenėjus ir Papijas, pasakodavo apie pokalbius su šv. Jonu ir daugeliu kitų, mačiusių Jėzų Kristų. 

Apie šv. Polikarpo gyvenimą žinoma nedaug, tik keletas įvykių.   

Krikščionybę priėmė apie 80 m. Buvo šv. Jono paskirtas vyskupu į Smirną.

Išlikęs pasakojimas apie šv. Polikarpo susitikimą su Antiochijos vyskupu, vėliau šventuoju ir kankiniu,  Ignotu (Ignacu), kai jis supančiotas buvo vežamas į Romą kankinio mirčiai ir buvo sustojęs Smirnoje. Polikarpas jį aplankęs pabučiavo grandines.

Apie paskutiniąsias Polikarpo gyvenimo dienas pasakoja Smirnos bendruomenės laiškas, parašytas apie 155-156 m. Šis laiškas yra seniausias pasakojimas apie kankinio mirtį:

"Šeštaisiais Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus valdymo metais kilo žiaurus krikščionių persekiojimas Azijoje. Jaunas Smirnos krikščionis Germanikus buvo atiduotas žvėrims sudraskyti amfiteatre, nes neatsisakė savo tikėjimo. Minia pareikalavo atvesti ir Polikarpą. Draugai jį įkalbėjo slėptis už miesto, tačiau vergas išdavė jo slapstymosi vietą. Polikarpą suėmė ir atvesdino į tribunolą prieš prokonsulą. Prokonsulas pareikalavo prisiekti Cezariui ir paniekinti Kristų. Polikarpas atsakė: "Aš Jam tarnavau 86 metus ir Jis man niekad nepadarė bloga, o tik daug gera. Kaip galiu paniekinti savo Valdovą ir Išpirkėją ?"

Prokonsulas pagrasino atoduosiąs jį žvėrims, tačiau Polikarpas neišsigando. Tada Polikarpą pasmerkė sudeginti. Viduryje amfiteatro buvo sukrautas laužas. Polikarpą norėjo vinimis prikalti prie stulpo viduryje laužo, tačiau jis atsisakė.  Surištomis už nugaros rankomis jis kreipėsi į dangų: "O Visagali Dieve, Mylimiausiojo ir pašlovintojo Jėzaus Kristaus Tėve, per kurį pažinome tave, angelų Dieve. [...] Šlovinu Tave dėl Tavosios malonės šią valandą ir priimsiu dalelę tavo kankinių ir gurkštelsiu iš Kristaus taurės prisikėlimui amžinajam gyvenimui [...] Amen."

Ištarus "amen", laužas buvo užkurtas ir stipri liepsna apėmė jį, tačiau nepalietė, o tik kaip arka apgaubė kūną. Jis atrodė esąs iš gryno aukso ar sidabro. Sklido brangiųjų prieskonių kvapas. Polikarpas vis nemirė, todėl buvo liepta budeliui jį nudurti. Kūnas, žydams reikalaujant, buvo sudegintas, o kaulus krikščionys palaidojo. Šv. Polikarpo kapas yra Smirnoje."

Šv. Polikarpas buvo vienas pirmųjų Bažnyčios Tėvų, tapo Bažnyčios ir tikėjimo kūrėju ir saugotoju, savo kankinyste įrodęs savo tvirtą tikėjimą ir atsidavimą Kristui.