Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai

Birželio 2 d. minimi šventieji kankiniai Marcelinas ir Petras. 

Šv. Marcelinas ir Petras buvo nukankinti apie 287 metus, valdant Dioklecianui. Manoma, kad Marcelinas buvo kunigas, o Petras egzorcistas.  (Egzorcistas - katalikų dvasininkas, turintis tris žemuosius šventimus, suteikiančius teisę atlikti egzorcizmus, t.y. apeigas piktosioms dvasioms išvaryti). Taip pat su jų kankinyste siejami ir kiti kankiniai, tiksliau - kankinių šeima: Artemijus, Sekunda ir Paulina. Pirmaisiais krikščionybės amžiais gana dažnai krikščionys būdavo nukankinami dėl tikėjimo ištisomis šeimomis. Būti krikščionimi - jau reiškė  nuosprendį: krikščionys buvo suimami, kankinami, reikalaujant atsisakyti tikėjimo ir pagarbinti pagonių dievus, o, jiems to daryti nesutikus, mirdavo kankinančia mirtimi.

Apie šv. Marceliną ir Petrą galima pasiskaityti ir čia . 

Apie šv. Marcelino ir Petro kankinystę pagal Jokūbą Voraginietį:

"Kai Petras egzorcistas buvo Artemijaus laikomas kalėjime, to Artemijaus duktė buvo kankinama demono. Artemijas dažnai dėl to skųsdavosi. Petras jam pasakė, kad, jei jis įtikėtų Kristų, jo dukra pasveiktų. Artemijas tuo netikėjo ir kalbėjo: "Įdomu, kokiu būdu mano dukterį galėtų išvaduoti tavasis Dievas, kuris nepajėgia išlaisvinti net tavęs, taip kenčiančio dėl jo." Petras jam atsakė, kad Dievas gali jį išlaisvinti, bet nori, kad per laikiną kančią jis pasiektų amžiną šlovę. Artemijas pasakė, kad tuoj pat  įtikėtų ir pasikrikštytų, jei Dievas išlaisvintų Petrą, sukaustytą dvigubomis grandinėmis ir pagydytų jo dukterį.

Taip ir įvyko: šventasis Petras pasirodė Artemijui, apsirengęs baltais drabužiais ir rankose laikydamas kryžių. Artemijaus dukra buvo išgydyta.  Artemijus su visa šeima apsikrikštijo. Be to, jis kitiems kaliniams, kurie norėjo tapti krikščionimis, pažadėjo laisvę. Įtikėjus jiems ir daugeliui kitų žmonių, juos pakrikštijo kunigas Marcelinas.

Petras ir Marcelinas, dėl to, kad pakrikštijo paleistus kalinius, buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Marcelinas buvo nuogas numestas ant stiklo šukių be vandens, o Petras kitame kalėjime buvo pririštas prie kuolo labai ankštoje kameroje. Tačiau Viešpaties angelas juos išlaisvino ir pristatė į Artemijaus namus, kur liepė septynias dienas stiprinti žmones, o vėliau prisistatyti teisėjui.

Artemijui teisėjas liepė atnašauti pagonių dievams. Jam atsisakius, kartu su žmona ir dukra, uždarė į kalėjimo požemius. Marcelinas ir Petras nuėjo į tą vietą ir, saugomi kitų krikščionių, paaukojo šv. Mišias. Pagonys klausė, kodėl Petras ir Marcelinas neišlaisvino kalinių. Tačiau jie atsakė, kad to nepanoro daryti. Pero, Marcelino ir artemijaus šeimos tikėjimas ir visiškas atsidavimas į Dievo rankas kėlė didelį įniršį pagonims.

Iš įniršio Artemijų jie nudūrė kardu, jo žmona ir dukra buvo užmėtytos akmenimis.

Petrą ir Marceliną išsivedė į mišką ir ten jiems nukirto galvas. Jų kankinystės garbei šis miškas pradėtas vadinti "šviesiuoju".

Sakoma, kad jų budelis, vardu Dorotėjas, matė šv. Marcelino ir Petro sielas angelų nešamas į dangų. Dėl to jis tapo krikščionimi ir vėliau mirė ramybėje."

Tokia šių kankinių istorija.

Iš tiesų, kai kartais pakliūvame į nemalonumus, kai būna sunku liudyti ir gyventi tikėjimu, pirmųjų amžių krikščionys gali tapti mūsų didžiausia atrama: jų ištvermė ir pasiaukojimas, siekiant bet kokia kaina išlikti krikščionimi ir nepaniekinti Kristaus vardo net atsiduodant kankinimams,  yra labai stiprus padrąsinimas mums. Kreipkimės į juos, melsdami drąsos ir ištvermės visų sunkumų ir sukrėtimų akivaizdoje, o ypač liudijant ir skelbiant Kristų.

     Parengta pagal Jokūbo Voraginiečio "Aukso legenda arba šventųjų skaitiniai", pirma knyga. - Vilnius, 2008.