Šv. Laurynas diakonas, kankinys

Rugpjūčio 10 d. minimas šventasis diakonas kankinys Laurynas.

Šv. Laurynas yra laikomas vienu žymiausių iš Romos kankinių. Lauryno drąsa teisėjų akivaizdoje ir patirtų kankinimų baisybė padarė didelį įspūdį ne tik Romos krikščionims, bet ir pagonims. Prudencijus netgi sako, kad "jo mirtis reiškė Romos stabmeldystės mirtį", kuri nuo tada ėmė blėsti.

Laurynas gimė apie 225 m. netoli Hueskos, Ispanijoje.

Apie Lauryno vardą Jokūbas Voraginietis rašo taip: "Laurynas kilęs nuo lauream tenens - "laikąs laurinę", tai yra iš lauro lapų padarytą vainiką, nes tokiomis šakelėmis kadaise buvo vainikuojami nugalėtojai. Lauro medis ženklina pergalę, žavi nuolatine žaluma, maloniai kvepia ir yra vertingas teikiama nauda. [...] Lauryno naudingumą parodo galingas tikėjimo skelbimas, kuriuo jis atvertė Liucilą, Ipolitą ir Romaną. Šio medžio naudingumas pasireiškia tuo, kad jis skaldo akmenį, padeda nuo apkurtimo ir nebijo žaibo. Taip ir Laurynas - skaldo kietą širdį, grąžina dvasinę klausą ir apsaugo nuo nedorėlių nuospendžio žaibo." 

Į Romą Lauryną  atsivežė šv. Sikstas. Kaip pasakoja Jokūbas Voraginietis, šv. Sikstas  kelionės į Ispaniją metu sutiko du jaunuolius - Lauryną ir jo giminaitį  Vincentą, " pasižymėjusius puikiai išlavintu garbingu būdu ir visokiais poelgiais, ir juos parsivežė su savimi į Romą". Šv. Sikstas Lauryną paskyrė savo arkidiakonu.

Iš straipsnio "Kankinys diakonas šv. Laurynas", skelbto 2009 m. rugpjūčio 10 d. Vatikano radijo svetainėje : "Diakonas Laurynas buvo nukankintas 258 metais, valdant imperatoriui Valerianui. Trumpų, bet sistemingų ir žiaurių persekiojimų aukomis kartu su Laurynu tapo visa tuometinė Romos Bažnyčios vadovybė. 258 metų rugpjūčio 7 d. buvo nužudytas popiežius Sikstas II su keliais kunigais ir diakonais. Laurynas irgi priklausė tuometinei Romos dvasininkijai. Jis netgi buvo arkidiakonas, tai yra visų diakonų vyresnysis. Kaip žinoma, pirmaisiais Bažnyčios amžiais diakonams buvo patikėtas bendruomenės nuosavybės administravimas, labdara, rūpinimasis ligoniais ir našlaičiais. Nors Romos krikščionių bendruomenė anaiptol nebuvo turtinga, vis dėlto, tarp miesto gyventojų sklandė gandai apie didžiulius krikščionių turtus. Tad suėmus Lauryną tardymo metu buvo reikalaujama pasakyti kur paslėpti tie turtai. Sakoma, kad paties imperatoriaus akivaizdoje Laurynas parodęs į Romos varguomenę ir pasakęs: "Štai mūsų turtai; kasdien jų vis daugiau turime". Valerianas tokį atsakymą palaikė įžūliu akibrokštu ir įsakė Lauryną žiauriai nukankinti. Diakonas Laurynas buvo gyvas sudegintas pririštas prie metalinių grotų.

Nukankinto diakono Lauryno palaikai buvo palaidoti Vero lauke, netoli Romos miestą juosiančių sienų, prie kelio, vedančio į pietryčius. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta šv. Laurynui dedikuota bazilika, o greta jos dar vėliau išaugo iki mūsų laikų dar naudojamos kapinės."

Paveiksluose šv. Laurynas beveik visada vaizduojamas jaunas, ispaniškų bruožų, diakono drabužais. Pagrindinis jo atributas yra grotos, ant kurių buvo kankinamas. Kartais laiko indą arba skrynelę su pinigais, piniginę, smilkytuvą, kankinių palmės šakelę, Bibliją arba kryžių.

Šv. Laurynas yra skurdo palaužtųjų globėjas. Kaip diakonas, jis prižiūrėjo bažnyčios maldaknyges ir biblijas, todėl globoja bibliotekininkus, bibliofilus, ir knygų pardavėjus. O kadangi rūpinosi vargšais, tapo užeigos namų ir viešbučių savininkų globėju. Kadangi buvo kankinamas ant žarijų, globoja tuos, kurie rizikuoja nudegti: gaisrininkus, angliadegius, kepėjus, virėjus, stiklo pūtėjus ir drabužių lygintojus, kurie anksčiau lygindavo lygintuvais, pripildytais žarijų. Sicilijoje jo paveikslėlis pridedamas ant nudegimų. Šv. Lauryno meldžiama apsaugoti nuo gaisrų, nudegimų ir strėnų gėlos, taip pat nuo skaistyklos ugnies.