Šv. Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja

Balandžio 29 d. minima šv. Kotryna Sienietė, kuri pirmiausia 1939 m. kartu su šv. Pranciškumi buvo pripažinta Italijos globėja, kanonizuota 1461 m. popiežiaus Pijaus II,  o vėliau - 1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI jai  suteikė Bažnyčios mokytojos titulą ir 1999 m. spalio 1 d. popiežius Jonas Paulius II apaštališkuoju laišku "Spes aedificandi" ją paskelbė visos Europos dangiškąja bendraglobėja.

Kotryna Sienietė gimė 1347 m. kovo 25 d. Sienoje (Italija) odų dažytojo Jokūbo Beninkaso šeimoje. Ji buvo 24 - tas vaikas šeimoje. Šeima buvo gausi, todėl įvairiuose šaltiniuose duomenys šiek tiek skiriasi - kitur sakoma, kad ji buvo 20 - tas vaikas šeimoje, o šeima turėjo 25 vaikus. Bet tai turbūt neturi didesnės reikšmės.

Kotryna dar vaikystėje (vienur sakoma - devynerių, kitur - šešerių metų) pajuto troškimą pašvęsti savo gyvenimą Dievui.  Pasakojama, kad būdama devynerių, ji išvydo nepaprastą regėjimą: virš jos gimtajame mieste Sienoje stovinčios šv. Dominyko Bažnyčios popiežiaus drabužiais vilkintis Kristus kalbėjosi su apaštalais Petru, Pauliumi ir evangelistais. Taip joje  įsitvirtino nuostata, kad Kristus - popiežius, o popiežius - Kristus. Iš čia radosi jos nepaprastas atsidavimas Bažnyčiai. Popiežius Paulius VI  ją yra pavadinęs ta, kuri labiausiai iš visų šventųjų mylėjo Bažnyčią.

Taigi Kotryna nuo mažens pasišventė maldai ir atgailai, anksti davė skaistybės įžadus. Tėvai griežtai priešinosi jos pasirinktam gyvenimo būdui, norėjo ją ištekinti. Būdama apie 15 m.,  ji ryžtingai atsisakė sutartų vedybų. Pasakojama, jog siekdama parodyti šeimai, kad jos sprendimas tarnauti Kristui tvirtas, nusikirpo plaukus ir užsidarė savo kambaryje. Tėvas, norėdamas atitraukti ją nuo maldų ir atgailavimo, siųsdavo ją dirbti pačių juodžiausių ir sunkiausių darbų. Tačiau, kad galėtų atsidėti maldai ir kontempliacijai, ji susikūrė vidinę dvasinę celę. Tą vėliau patardavo daryti ir savo mokiniams. Kartą tėvas, jai besimeldžiant, pamatė ant galvos nusileidžiant baltą balandį. Nuo tada jai davė laisvę.  

Turėdama 16 metų Kotryna tapo domininkonų tretininke, dėvinčia ilgą juodą apsiaustą virš balto abito, ir tapo kandidate. Ji stropiai lankė šv. Dominyko bažnyčią, ligonines, šv. Lozoriaus leprozorijų. Jos gyvenimas buvo labai asketiškas, lydimas ekstazių ir regėjimų. Dvidešimties metų Kotryna dvasiškai susituokė su Jėzumi. Tai buvo ne už vienuolyno sienų, o jos dvasinėje buveinėje, kurią ji vadino "vidine cele". Dar po trejų metų  pažadėjo mylėti, norėti ir siekti to, ko nori Kristus. 1375 m. balandžio 1 d., besimeldžiant prieš Nukryžiuotąjį šv. Kotrynos bažnyčioje Pizoje, jai atsirado stigmos.

Kotryna buvo linksmo būdo, turėjo gilią dvasinę įžvalgą, todėl aplink ją būrėsi daug jaunimo, kurie tapo jos pasekėjais. Jie lydėdavo Kotryną dažnose jos kelionėse. Tačiau dėl šių draugysčių ji patyrė ir daug pavyduolių šmeižto. Šmeižikiški kaltinimai buvo paneigti domininkonų ordino generaliniame susirinkime. Kotrynos kapelionu buvo paskirtas Raimundas Kapujietis, vėliau tapęs ir jos biografu.

Parašyti apie Kotrynos veiklą Bažnyčioje - nelengvas uždavinys. Kotryna neturėjo beveik jokio išsilavinimo, buvo beraštė, silpnos sveikatos iš prastuomenės kilusi moteris. Tačiau ji buvo taip Viešpaties apdovanota, kad sugebėjo sėkmingai spręsti painiausias problemas, buvo drąsi, įžvalgi, daug nuveikusi Popiežiaus Sosto grąžinimui į Romą. Geriausiai jos veiklos reikšmę Bažnyčiai nušviečia popiežius Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške "Spes aedificandi" .  Siūlyčiau nepagailėti laiko pasiskaityti šio laiško apie šv.Kotryną (ten minimos ir kitos šventosios moterys), nes tai gali tapti nuostabos ir įkvėpimo šaltiniu:) Tikrai.

Mirė Kotryna 1380 m. balandžio 29 d., po prieš aštuonias dienas ištikusio apopleksijos priepuolio, Sienoje. Ten išliko jos namai ir tuo metu tapytas jos portretas. Ten saugoma ir jos galva, o kūnas ilsisi bažnyčioje S.Maria sopra Minerva Romoje, į kur jį atgabeno šv. Angelikas.

Šv. Kotryna rašyti išmoko gyvenimo tik pabaigoje, iki tol tai už ją darydavo kiti. Tačiau šventoji mums paliko 382 laiškus, dabar surinktus į knygą "Laiškai" apie pasauliečius ir vienuolius, pasaulietinės ir bažnytinės valdžios reformą, taikos ir solidarumo būtinybę, remiant Žemės krikščionis. Taip pat jos palikimas - "Dialogai apie  Dieviškąją apvaizdą", kuriuose nuosekliai išdėstyta doktrina ir įdėtos 26 maldos,   "Maldos".  Lietuvių kalba išėjus jos maldų knyga "15 maldos dienų su šv. Kotryna Sieniete". 

Šv. Kotryna Sienietė minima šalia iškiliausių Bažnyčios mokytojų. Kaip krikščionė ji pasižymėjo didele drąsa, giliu ir nuoširdžiu tikėjimu. Ji buvo talentinga politikė, turėjusi didelę įtaką to meto galingiesiems, dalyvavo visur, kur reikėjo atkurti teisingumą, sutaikyti priešus, sutelkti juos geriems darbams.

Pagrindiniai jos atributai - domininkonų baltas abitas ir juodas apsiaustas, skaistybės lelija ir knyga, simbolizuojanti jos raštus, krucifiksas, širdis, erškėčių vainikas, stigmos ir balandis ant galvos. Taip pat gausi jos gyvenimo įvykių ir po mirties padarytų stebuklų ikonografija.

Semkimės iš šv. Kotrynos Sienietės išminties šaltinių, ieškokime jos užtarimo, siekdami skaistumo, drąsos, karštos meilės Dievui.